Pirmasis uždarbis ir silpnybės, kurios suryja sunkiai uždirbamus pinigus. Taupyti ar išlaidauti? Žinomi žmonės praveria pinigines.

„Pinigai lengvai neuždirbami, todėl juos reikia gerbti. Bet ir nelaikyti kojinėje“, – sako Violeta Baublienė, žurnalistė, televizijos laidų autorė ir vedėja.

– Koks yra naujausias jūsų pirkinys?

– Kelionė į Helsinkį.

[[ge:lrytas:lrytas:42690697]]

– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?

– Nedažnai, bet būtent jos lemia keliones. Naujausia kelionė į Suomijos sostinę ir buvo tas emocinis pirkinys. Pamatyti miestą vasarą ir nesukti galvos dėl laiko ar veiklos plano.

[[ge:lrytas:lrytas:44846390]][[ge:lrytas:lrytas:44849509]][[ge:lrytas:lrytas:44807358]][[ge:lrytas:lrytas:44825983]][[ge:lrytas:lrytas:44807824]]

Prieš porą metų, klausydama draugės pasakojimo apie Sen Malo miestą Vakarų Prancūzijoje, to paties pokalbio metu telefonu nusipirkau lėktuvo bilietus, išsinuomojau apartamentus, susidėliojau maršrutą, liko tik nuskristi ir puikiai praleisti laiką.

Pernai taip pat bandžiau užsisakyti kelionę į Portugalijos Porto miestą prie Atlanto vandenyno.

Kol svarstėme, kur ir kada įdomiai pakeliauti, suradau telefone bilietus ir viešbutį.

Tik per skubėjimą padariau klaidą – supainiojau birželį su liepa (angliškai skiriasi tik dvi raidės) ir tą pačią naktį, kai svajojau apie po mėnesio prasidėsiančią kelionę, sulaukiau skambučio iš Porto viešbučio – šįvakar neatvykote, kada jūsų laukti? Prakeikiau savo amžiną skubėjimą, bet kelionė pavyko.

– Kokiems daiktams – batams, drabužiams, kvepalams, knygoms, meno kūriniams ar dar kam nors turite silpnybę ir nesusilaikote nuolat juos pirkdama?

– Batams ir kelionėms. Panašiai pirkčiau ir knygas, bet jų man nemažai dovanoja. Esu išmokusi pamoką, kad visų norimų knygų neįmanoma ir nėra prasmės turėti. Tad perskaičiusi daugumą jų mielai perleidžiu ir prašau nebegrąžinti. Įsigyju tik tas, prie kurių norėsis grįžti.

– Ar privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?

– Niekada neteko to patirti.

– Kokia jūsų pinigų filosofija?

– Pinigai lengvai neuždirbami, todėl juos reikia gerbti. Bet ir nelaikyti, kaip žmonės sako, kojinėje. Esu daugybę sykių patyrusi: išsileidi, atrodo, tuoj bus dugnas. Ir kaskart atsirasdavo ar veikla, ar projektas.

– Kas turėjo didžiausią įtaką jūsų požiūriui į pinigus?

– Tėvai ir šeima.

– Kaip tėvai jus mokė elgtis su pinigais ir kokius įgūdžius stengiatės perduoti savo vaikams?

– Namuose niekas nedėstė mokslų apie pinigus, o poreikius skirstėme pagal galimybes. Kasdien gaudavau 35 kapeikas pietums mokykloje, bet iš jų dar ir prisitaupydavau.

Kad tėvai duotų dar kokioms nors išlaidoms, taip nebūdavo. Mama apmegzdavo, teta apsiūdavo, knygas nupirkdavo, valgyti būdavo paruošta. Kai prasidėjo jaunystės laikai, vieni iš kitų skolindavomės 8 kapeikas kavai – buvo tokia pažinčių forma. Studijų metais gaudavau stipendiją ir to pakako.

Savo sūnaus irgi nelabai mokiau, kaip elgtis su pinigais. Gaudavo maistui ir kišenpinigių. Kol augo, netaupiau mokslams, būreliams, knygoms ir pirmoms kelionėms. Kai studijavo, vasaromis siunčiau į gyvenimo universitetus: į Didžiąją Britaniją, Jungtines Amerikos Valstijas padirbėti ir pakeliauti. Galvoju, lietuviškose šeimose anksčiau gal ir nebūdavo pamokų apie pinigus.

[[ge:lrytas:lrytas:44899406]]

– Ką manote apie pasaulio turtuolius, kurie tik mažą dalį savo palikimo užrašo vaikams teigdami, kad jie patys turi užsidirbti, tik tuomet mokės vertinti pinigus?

– Yra toks posakis, kodėl lietuviai neturi pinigų, – nes skaičiuoja svetimus, o ne savus. Kalbant rimtai, kiekviena šeima turi savo tradicijas. Jeigu turtingiems žmonėms taip yra gerai, tai puiku. Iš esmės stengiuosi apie svetimus pinigus negalvoti, manęs tai nedomina.

– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?

– Ne uždirbti, o nepelnytai įgyti pinigai gadina. Ypač jaunus žmones. Gal vyresnius jau sunkiau sugadinti, bet jaunam dideli pinigai neša nesėkmes arba išgaruoja. Čia panašiai kaip su loterija – ar yra bent vienas turčius, loterijoje laimėjęs milijoną ir sugebėjęs jį padauginti?

– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?

– Pirmą algą uždirbau vasarą kolūkyje ravėdama morkas ir kopūstus. Atrodė kosminė suma – net 30 rublių. Nupirkau mamai „Pond’s“ kremo, sau – velvetinio ir ažūrinio audinio ir paprašiau, kad teta pasiūtų sijoną ir palaidinę, beje, dabar būtų be galo madinga.

– Kas jus skatina uždirbti pinigų?

– Neseniai su kolege kalbėjome apie požiūrį į atlygį ir priėjome prie minties, kad esame tos kartos, kai pirma stverdavome darbą, o paskiausiai klausdavome, kiek už jį mokės.

Aišku, per laiką susikuri reputaciją ir vertę, tad būtų neteisinga sakyti, kad nuolat dirbau už ačiū. Vis dėlto daug dalykų dariau ir darau ne dėl pinigų.

Pokalbių tinklalaides „Viskas bus gerai“ prieš metus keliese pradėjome negalvodami apie pinigus. O dabar džiaugiuosi, kad jau galiu sumokėti su manimi dirbantiems žmonėms.

Savo atlygį vėl investuoju į projektą ir štai jau rengiamės „Viskas bus gerai“ platformoje pasirodyti su dar dviem naujais formatais. Kai įdomu judėti, tikiu, tada ateina ir pinigai.

– Ar praveriate piniginę labdarai?

– Taip. Anksčiau aukodavau organizacijoms, susijusioms su vaikais ir pagalba, dabar susitelkiu į fondus Ukrainai ir atskiriems žmonėms bei organizacijai, dirbančiai su krašto gynybos poreikiais.

– Ar yra tekę patirti bankrotą ar kitaip prarasti visus pinigus ir gyvenimą pradėti nuo nulio?

– Ne, taip nėra buvę, bet, kaip ir dauguma žurnalistų, esu laisvai samdoma, daug metų dirbu pagal autorines ir individualios veiklos sutartis.

Visi, kas taip gyvena, supranta, kaip nelengva, kai nežinai, ar kitą sezoną turėsi darbą, ir viską turi susikurti pats, neturėdamas nei socialinių garantijų, nei finansinių pagalvių.

Kai teko įkurti savo įmonę, įsipareigojimų atsirado dar daugiau. Ir nors mielai darau, kas patinka, vis dėlto tenka pagalvoti, kad man dirbantys žmonės jaustųsi saugūs.

[[ge:lrytas:lrytas:44899405]]

– Kiek pinigų reformų esate išgyvenusi ir kaip jos paveikė jūsų finansinį gyvenimą?

– Mačiau visas, kurios buvo po rublio: pereinamuosius talonus, litus ir eurus. Niekada neturėjau didelių santaupų, todėl ir nuostolių nesureikšminau.

Buvo nesėkmingų privatizacijų etapas, kai vieniems sudegė visi čekiai, o kiti iš to susikūrė turtus. Aš buvau prie sudegusiųjų. Buvo nesmagu ir atsiradus „žvėriukams“: kol parsineši algą namo, ją suvalgo infliacija.

Bet kažkaip išgyvenome. Visada dirbau kelis darbus, rašiau įvairiems leidiniams, dirbau už kadro nematomus darbus, turėdavau vertimų, naktys buvo darbams, o ne poilsiui.

– Ar atsidedate kas mėnesį dalį savo pajamų vadinamajai juodai dienai ir kiek?

– Pirma pasirūpinu savo darbuotojais, paskui žiūriu, kas lieka ir ką su tuo daryti. Investavimas į verslą, mano akimis, yra vertingiau nei dėti į kojinę. Visokių teorijų aiškintojai sako, kad geriau atidėti baltai, o ne juodai dienai – kokiai taupysi, tokia ir ateis.

– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydama ar, atvirkščiai, stengiatės neatrodyti šykšti?

– Nei taupau, nei išlaidauju. Stengiuosi įsivaizduoti, ką žmogus su ta mano dovana darys. Mėgstu dovanoti, kas suvalgoma arba užtepama ant veido, o iš kelionių vežti racionalias lauktuves.

Jei visai nieko nesugalvoju, renku pagal principą, ar sau to norėčiau. Patiko poroje vakarėlių patirtas racionalumas: kad dovana tilptų į delną – abiem pusėms ir paprasta, ir patogu. Gal tik nėra siurprizo.

– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?

– Bandau įsitikinti, ar tikrai nedžiugina. Jei visai ne, atiduodu, kam reikia ar tinka.

– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?

– Turiu daug svajonių ir visos nepigios. Be galo norėčiau dar kartą mėnesį pakeliauti po Japoniją, pagyventi Bjarice – mieste Pietvakarių Prancūzijoje, Akvitanijoje, Biskajos įlankos pakrantėje. Arba Boljė prie Mero (Beaulieu-sur-Mer) – pajūrio komunoje Prancūzijos Rivjeroje tarp Nicos ir Monako. Dar leistis į populiarią pažintinę kelionę Rytų ekspresu iš Paryžiaus į Stambulą. Ir surasti milijonų, kuriuos paaukočiau, kad būtų atrastas vaistas, išgydantis nuo kritinių ligų.

– Ar tikite ritualais, esą galinčiais privilioti finansinę sėkmę?

– Stebuklai man patinka, bet loterijoje niekada nesu išlošusi, žaidžiant kortomis visada pralaimiu, tad tikimybė, kad pinigus galima privilioti ritualais, man neatrodo reali.

– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?

– Protingo žmogaus rankose – pačią didžiausią.

Violeta Baublienė be užuolankų prabilo apie tai, kam niekada negaili pinigų: nebijo pasiekti „dugną“