„Režisierė Dalia Tamulevičiūtė, studijų metais man buvusi didžiulis autoritetas, įteigė, kad moteris turi būti visiškai savarankiška ir nepriklausoma nuo vyro, turi siekti karjeros, taigi jokios šeimos, jokių asmeninių santykių, – prisimena Viktorija. – Anuomet toks pavyzdys (iškėliau tai sau kaip siekiamybę) buvo labai naudingas.
Vėliau tuo suabejojau, ir tada mano vedliu tapo Eimuntas Nekrošius: „Teatras gali būti žiaurus, jis gali būti kankinantis, bet viskas – dėl meno, dėl kūrybos.“ Paskui suabejojau ir tokiu požiūriu. Krito ir tas bokštas.
Iš apčiuopiamų dovanų, kurias esu gavusi, išskirčiau Berlyne po „Hamleto“ spektaklio gautą neįtikėtiną puokštę gėlių. Ją įteikė jaunas gražus vyras.
Po spektaklio vyko priėmimas. Priėjo prie manęs tas pats jaunas vyras kartu su vyresnio amžiaus žmogumi ir įteikė voką su kvietimu.
Kalbėjo tik vyresnysis – pasisakė esąs to vaikino tėvas ir pakvietė mane kitą dieną atvykti į prabangią jachtą. Pajutau, kad jei priimčiau kvietimą, tas žingsnis pakeistų mano likimą. Kviečiama buvau kultūringai, pagarbiai. Mačiau, kad žmogus sužavėtas ką tik matyto spektaklio ir nori artimesnės pažinties.
Nežinia kodėl atsisakiau kvietimo mandagiai padėkojusi. Iki šiol man mįslė, kaip viskas būtų pakrypę, jei būčiau sutikusi.
Kitą kartą Rokiškio festivalyje gavau labai brangią dovaną – juvelyrė Dalia Varnaitė padovanojo mažutę sidabrinę segę su perlu ir keliais brangiaisiais akmenukais. Pasakė man: „Aš nežinojau, kas šįmet laimės geriausios aktorės titulą, bet jaučiau, kad tai būsite jūs.“
Papuošalų aš visai neturiu, niekas nedovanoja, o pati sau neperku. D.Varnaitės segė man taip tiko, kad tiesiog prilipo.
Mano tėtis Edmundas Kuodis (1939–2002) dainavo Operos ir baleto teatre. Daugelio operų režisierius buvo Eligijus Domarkas. Jis ir jo žmona, puiki gydytoja Vida Domarkienė, buvo mano tėvų draugai, tad, žinoma, matydavo augančias ir mus, tris seseris.
Praėjus dvidešimčiai metų ponia Vida ėmė sekti visus spektaklius, kuriuose aš vaidinau. Ji, nepaprastai išprususi, meniškos prigimties, tapė paveikslus, lankė profesionalių dailininkų vedamus užsiėmimus.
Jai kilo mintis drobėje įamžinti mane tokią, kokią pamena iš vaikystės ir kokią matė scenoje. Taigi viena paveikslo pusė – šviesesnės spalvos (atspindi jaunystę), o kita – sodresnė, aštrių linijų. Labai miela ir brangi man ši dovana. Būtent dėl tų sąsajų: vaikystė (kuri negrįš), tėtis (kuris jau anapilyje), spalvų turinys (besikeičiantis priklausomai nuo apšvietimo), paveikslo autorė (labai padėjusi gyvenimo vingiuose) ir kryželis, kurį tenka nešti, nutapytas man ant kaklo.
Mano jaunystės laikais studentai, norėdami padėkoti dėstytojui už naujus potyrius ir žinias, dovanodavo gėlių – visai ne dėl to, kad dėstytojas daug dirba (ir atitinkamai užsidirba).
Šių dienų studentai (kalbu apie mano sutiktus) šiek tiek kitokie – jie kalba apie savo teises mokymo įstaigose, domisi dėstytojų įdedamomis pastangomis, krūviais ir atlyginimais. Buvau maloniai nustebinta, kai studentė Agnė Muralytė pati pasiuvo ir padovanojo verstos odos batus, kad kojoms būtų patogu.
Iš studentų esu gavusi įstabių dovanų, tarp jų ir piešinių su mano suvaidintais personažais, – savotišką miksą to, kokią jie mato mane scenoje ir kaip dėstytoją.
Esu iš studentų gavusi ir laiškų su kreipiniu: „Mūsų kurso mama...“ Supratau, kad jauniems žmonėms nelengva įveikti tiltą tarp vidurinės ir aukštosios mokyklos, jiems reikia žmogaus, kuris atstotų mamą.
Juk išvykę iš namų jie praranda ryšį su tėvais – ne tiek dėl atstumo, kiek dėl naujos aplinkos, naujų žmonių ar naujų vertybių. Jie tolsta nuo tėvų ir šie jų nebesupranta. Todėl jaunas žmogus ir šliejasi prie to, kuriuo pasitiki, kuris veda pirmyn.
Kartą Torunės teatro festivalyje vaidinome „Meilę ir mirtį Veronoje“. Po spektaklio buvau apdovanota nuostabia dovana, kurią skyrė studentai, – medine išraižyta dėžute, pilna zlotų (monetų buvo koks tūkstantis). Visą trupę nusivedžiau į diskoteką ir šokome iki ryto.“