Pagal dabartinį planetų judėjimo ciklą aišku, kad V.Putinas yra nusiteikęs ilgai kovai, o Rusijos ekonomika šlyja. Ir ką tai reiškia Lietuvai?
Ciklų metodas
XX amžiaus antroje pusėje prancūzų astrologai pasiūlė naują šalių ir net šalių grupių gyvavimą nusakantį metodą.
Įsivaizduokime, kad Zodiako ratas – tai laikrodis, o planetos – to laikrodžio rodyklės.
Skirtingų šalių ir net šalių grupių (tarkime, islamiškų arba demokratiškai valdomų šalių) gyvenimą – plėtrą, stagnaciją, recesiją – nusako planetų — rodyklių (planetų – „laiko valdovų“, dar vadinamų chronokratoriais) poros.
Tai panašu į Mėnulio fazes: eilinis ciklas prasideda tuomet, kai planetos chronokratoriai susitinka viename Zodiako rato taške, antroji ciklo dalis prasideda tada, kai dėl skirtingo judėjimo greičio tarp planetų – rodyklių atsiranda 90 laipsnių kampas, trečioji fazė prasideda nuo jų opozicijos, o paskutinioji, ketvirtoji, fazė – vėl nuo 90 laipsnių kampo, tik jau planetoms artėjant prie naujo susijungimo taško.
Nesigilinant į teoriją, kodėl taip yra (tam reikėtų atskiro rašinio), belieka tik priimti kaip aksiomą teiginį, jog Rusijos gyvavimo ciklus puikiai nusako Saturno ir Neptūno planetų „rodyklės“.
Nors kai kada sakoma, kad protu Rusijos suvokti neįmanoma, tačiau žinant jos gyvavimo ciklus įmanoma suprasti, kas su šia šalimi vyksta ir gali įvykti ateityje.
Šiek tiek istorijos
Pirmiausia pamėginkime patyrinėti, kokius Rusijos gyvenimo įvykius bei etapus Saturno—Neptūno „rodyklės“ rodė praeityje. Radus dėsningumų bus galima žvelgti į ateitį.
XX amžiaus pradžioje eilinis ciklas prasidėjo 1917 metais, tuo metu, kai Sankt Peterburge vyko RKP(b) – Rusijos komunistų (bolševikų) partijos VI suvažiavimas.
Beje, tezes jam Vladimiras Uljanovas Leninas rašė vėliau komunistų ikonografijoje ir anekdotuose plačiai apdainuotose Razlivo pievose. Tezėse buvo teigiama, kad esama padėtis bolševikų netenkina, ir suvažiavimas nutarė, jog reikia rengtis sukilimui. Po kelių mėnesių jis ir įvyko.
Antroji ciklo fazė prasidėjo 1926 metais. Deja, susieti šią datą su istoriniais įvykiais labai sunku, nes apie šį laikotarpį beveik nėra patikimų istorinių duomenų – jie vis dar slepiami. Tik aišku, kad po Lenino mirties Josifas Stalinas generaliniu sekretoriumi išrinktas jau buvo, tačiau ir arši kova dėl valdžios tarp Kremliaus sienų dar vyko. Trockį ir kitus politinius oponentus J.Stalinas sudorojo po kelerių metų.
Trečioji ciklo fazė – 1936–1937 sausis. Sovietų Rusijos gyvenime – svarbus įvykis: priimta vadinamoji Stalino konstitucija, ilgam įtvirtinusi šalie gyvenimo pagrindus.
Ketvirtoji fazė vyko 1944–1945 metų sandūroje. Pusė Europos jau užkariauta. Joje atsidūrusiems paprastiems kareivėliams pasidarė aišku, kad kuo puikiausiai galima gyventi ir be bolševikinių idėjų, tad jos žmonėms vienyti nebetiko.
Bolševikų ideologai jų ir atsisakė, pakeisdami „Rusijos – išvaduotojos“, „Tūkstantmetės Rusijos“ ir panašiomis idėjomis. Bolševikai tapo ... rusais. Ir ne bet kokiais – didžiarusiais.
Šis ciklas baigėsi ir naujas prasidėjo 1953 metais. Tai J.Stalino mirties, o kartu ir karingojo bolševizmo pabaigos metai. Po J.Stalino mirties bolševizmas transformavosi, tapo nebe toks kraugeriškas ir brutalus. Šalis pradėjo gyventi kitaip.
Po 1953–iųjų, antrojo XX amžiaus ciklo, svarbiausi lūžio momentai buvo: 1962–1963 metai (Karibų krizė, ideologinių santykių nutraukimas su Kinija) ir kartu Nikitos Chruščiovo valdymo pabaiga (1964 m. jis išleidžiamas į pensiją).
Ciklo vidurys buvo 1972 metais – įvyko XXIV komunistų partijos suvažiavimas, kurio metu buvo konstatuota, kad susidarė nauja tarybinė liaudis (palyginkime su Stalino konstitucijos priėmimu), be to, tais metais N.Chruščiovas mirė.
Ketvirtoji ciklo dalis prasidėjo 1980 metais – tai Maskvos olimpiados metai ir kartu laikas, kai dėl karo Afganistane pašlijo Rusijos santykiai su tarptautine bendruomene, metai, kai į SSKP politinį biurą atėjo Michailas Gorbačiovas, o ekonominė šalies padėtis pradėjo nesulaikomai smigti į dugną.
Atsidūrė tame dugne jau 1989 metais, kai vienas ciklas baigėsi ir prasidėjo kitas. SSRS padėtis tapo tokia bloga, jog teko išvesti kariuomenę iš Afganistano, normalizuoti santykius su Kinija, o konstituciją teko pataisyti taip, kad buvusios sovietinės respublikos gautų bent jau teorinę galimybę nustatyti savo politinę sandarą. 1991 metais nebeliko ir pačios SSRS.
1989 metais baigėsi antrasis XX amžiaus Rusijos gyvavimo ciklas ir prasidėjo trečiasis, nusitęsęs jau į XXI amžių. Pirmoji šio ciklo fazė baigėsi ir antroji prasidėjo 1999 metais. Tuo metu Rusijoje įvyko finansinė katastrofa, ir į valdžią atėjo dabar puikiai žinomas ir nuolat linksniuojamas Vladimiras Putinas.
Šio ciklo viršūnė – 2006–2007 metai, kai įvyko taiki rokiruotė – V.Putinas vėl tapo premjeru, o Medvedevas – prezidentu. Ekonomika pradėjo po truputį buksuoti, o nacionalizmo ėmė rastis vis daugiau.
Kitos šio ciklo fazės – tai 2015–tieji, kai (bent jau teoriškai) turėtų būti baigta suburti Eurazijos sąjunga, kurios likimas dabar pakibo ant plauko, ir 2026–tieji, apie kuriuos dabar ir pagalvoti sunku – per toli.
Gali būti (ir tai atitiktų ciklų teoriją), kad Eurazijos sąjungos ir Muitų sąjungos idėjas dabar pakeis nauja – „russkij mir“ – „rusų pasaulio“ idėja (palyginkime su „rusais išvaduotojais“ 1944—1945 m).
Šios idėjos įgyvendinimas leistų V.Putinui valdyti iki pat mirties – kai valdai pasaulį, tegul ir rusų, visai nesvarbu, kokia jo politinė santvarka.
Rusijos ekonomika lėtėja
Paprasčiausios ir akivaizdžios šios apžvalgos išvados galėtų būti kelios.
Pirmoji yra ta, kad pirmoje kiekvieno ciklo pusėje Rusija turėdavo tikslų, kuriuos daugmaž sėkmingai įgyvendindavo – tai ir kapstymasis iš ekonominės duobės po spalio revoliucijos, ir N.Chruščiovo atšilimas, ir laisvos rinkos elementų atsiradimas po 1989–ųjų.
Antroje kiekvieno ciklo pusėje ekonomika silpdavo, o ideologiniai varžtai būdavo užsukami vis tvirčiau. Be to, teritoriniai užkariavimai „išorėje“ (nepainiokime su maištų tramdymu Vengrijoje ir Čekoslovakijoje, tai yra, sistemos „viduje“) vykdavo baigiantis trečiajai ciklo fazei.
Valdant J.Stalinui buvo užgrobta nemaža Europos dalis, valdant Leonidui Brežnevui – Afganistanas, valdant V.Putinui jau atplėštas Krymas, o kova dėl Ukrainos toli gražu nėra baigta. Kitaip tariant, principas tas pats, tiktai užgrobimų mastelis vis mažėja.
Beje, analogiškos fazės metu, 1774–aisiais, Krymas tapo formaliai nepriklausomas, tai yra, Osmanų imperija jau nebegalėjo jo ginti nuo Rusijos, o Rusija dar negalėjo jo okupuoti. Tačiau tai įvyko kiek vėliau, bet irgi eilinio Rusijos gyvavimo ciklo antrojoje pusėje.
Apibendrinant galima pasakyti ir taip: savo ritmu gyvenanti Rusija šiuo metu yra pasiekusi tokią savo gyvenimo stadiją, kai šalies ekonomika šlyja, o šis lėtas šliaužimas silpnumo link mėginamas kompensuoti „griežtos rankos“ politika šalies viduje, nacionalizmo kurstymu ir teritoriniais užkariavimais.
Tuo pat metu ekonominė šalies galia nesulaikomai silpsta. Panašiai, kaip ir 1944—1945 metais, Rusija ieško naujos ideologinės paradigmos savo gyvensenai ir veiksmams pagrįsti. Panašu, kad į pirmąją vietą išplaukia politologų jau gana smulkiai nagrinėta „rusų pasaulio“ („russkij mir“) idėja.
Šiuos Rusijos gyvenimo ritmus ir jo fazes labai patogu pavaizduoti tam tikra kreive (žr. iliustraciją).
Laikotarpiais, kuriuos atitinka kylanti kreivės dalis, šalies galia auga, o laiko tarpsniais, kuriuos atitinka besileidžianti kreivės dalis, silpsta.
V.Putinas yra nusiteikęs ilgai kovai
Taigi šalis pasirengusi teritorinei ekspansijai. O kaipgi jos valdytojas?
Šalį valdo asmuo, gimęs po Svarstyklių ženklu. Jeigu tikslus jo gimimo laikas kam nors žinomas, ši paslaptis turėtų būti saugoma kuo griežčiausiai, nes žinant šį laiką galima nesunkiai įsivaizduoti, ką asmuo darys, ko norės ir ko sieks.
Tačiau gimimo data – 1952 m. spalio 7 d. – yra žinoma, tai nėra karinė paslaptis. Išeitų, jog V.Putino gimimo metu greta viena kitos buvo Saulė, Saturnas, Neptūnas ir Merkurijus. Kitaip tariant, tai stiprus savo ženklo atstovas.
Taip pat reikia atkreipti dėmesį į vieną aplinkybę. Kas porą metų Marso planeta ilgam laikui – maždaug 9 mėnesiams – apsistoja viename Zodiako ženkle. Šiuo metu jis kaip tik yra Svarstyklėse.
Tokiu metu Marsas įžengia į Zodiako ženklą, keliauja juo pirmyn, paskui apsisuka, grįžta atgal ir vėl keliauja pirmyn tol, kol iš Zodiako ženklo išeina. Kitaip tariant, įvyksta klasikinė, astronomams puikiai žinoma planetos judėjimo kilpa. Ne veltui „planetos“ – graikiškai „klaidžiojančios“, tai yra keičiančios kryptį.
Kas gi nutinka su žmogumi, kai jo ženkle taip ilgai apsistoja kovų ir varžybų planeta Marsas?
Asmuo jaučiasi taip, tarsi būtų gavęs gerą dozę dopingo, ir būna labai energingas. Geriausiu, produktyviu atveju energijos perteklius panaudojamas kokiems nors sunkiems darbams (tarkime, būsto remontui ar statyboms), tokiu laikotarpiu nepaprastai lengva sportuoti ir siekti rekordų, tačiau asmuo gali tapti ir konfliktiškas, pats ieško, su kuo įsivelti į kovą, kai kada – tiesiog pasipešti.
Į Svarstyklių ženklą Marsas įžengė 2013 m. gruodį ir išbus jame iki 2014 m. liepos pabaigos. Įžengus Marsui į Svarstyklių ženklą, V.Putinas sportuoti nepradėjo, tačiau sportines kovas iš Sočio olimpinės tribūnos tikrai stebėjo. O iš karto po olimpiados prasidėjo karas.
Dabar pažvelkime truputį atidžiau. V.Putino gimimo metu Saulė buvo arba 14, arba 15 Svarstyklių laipsnyje (tai priklauso nuo gimimo laiko paros metu; iš tiesų man teko matyti mažiausiai keturias V.Putino horoskopo versijas, ir jos viena nuo kitos skyrėsi tik tuo, kokiu mastu astrologas norėjo jį demonizuoti; todėl čia kalbėsiu tik apie tai, kas yra žinoma neabejotinai).
Toliau rikiuojasi Saturnas, Neptūnas ir 24–ame laipsnyje – Merkurijus. Gauname jautrią Svarstyklių ženklo dalį nuo 14 iki 24 šio ženklo laipsnio. Ir ką gi?
Bėgdamas Zodiako ratu pirmyn, Marsas šią sritį įveikė 2014 m. sausio 7 – vasario 8 dienomis, tai yra prieš pat olimpines žaidynes. Nenuostabu, kad V.Putinas jų metu atrodė toks sportiškas ir pasitempęs.
Paskui Marsas nukeliavo iki pat Svarstyklių ženklo pabaigos, apsisuko ir patraukė atgal, vėl jautriąją sritį prabėgdamas kovo 22 – balandžio 22 dienomis. Ką gi, Krymas buvo okupuotas pirmoje kovo pusėje, o paskui kova persikėlė į rytinius Ukrainos regionus.
Retrogradinė Marso fazė truko iki gegužės 20 d., kai Marsas vėl pajudėjo Zodiako ženklu pirmyn. Jautriąja V.Putino horoskopo dalimi (ta, dėl kurios neabejojama) Marsas judės nuo birželio 19 iki liepos 16 dienos, o toje Zodiako rato srityje, kurioje buvo okupuojant Krymą, bus liepos 10 – 22 dienomis.
Išvada paprasta, bet negailestinga: atrodo, jog V.Putinas yra nusiteikęs ilgai kovai – bent jau didžiąją vasaros dalį Ukrainoje ramybės tikrai nebus, o tikėtis, kad nuo vienokios ar kitokios formos agresijos jį sustabdys ekonominės sankcijos, yra naivu.
Tiesiog asmuo nusiteikęs kovoti. Dar viena išvada: šalies gyvenimo ritmas sutapo su asmens gyvenimo ritmu. Kai Ukraina suteikė pretekstą, kilo atitinkama reakcija.
Be to, galima padaryti ir vieną labai svarbią strateginę išvadą – ji susijusi ir su Rusija, ir su pačiu Vladimiru Putinu.
Šiame rašinyje jau esu kalbėjęs, kad Rusijos gyvavimo ritmą nusako Saturno ir Neptūno planetų sąveika. Tačiau ir Vladimiro Putino gimimo metu šios planetos buvo greta – tarp jų sąveika irgi buvo.
Todėl galima sakyti, kad Vladimiras Putinas yra savotiškas „idealusis rusas“, arba tarp jo asmens ir šalies likimo yra rezonansas (beje, juk jau dabar sakome „Putinas“ – manome Rusija, sakome „Rusija“ – manome Putinas), tai yra, asmens ir šalies likimai susipynė, tapo kažkuo vienu.
Prisimenant Rusijos gyvavimo ciklą ir tą faktą, kad dabar ši šalis yra įžengusi į vis didesnio ekonominio nuosmukio fazę, galima manyti, jog šią vasarą asmuo (V.Putinas) ir šalis (Rusija) išprovokuos tokią atsakomąją reakciją, dėl kurios (ir dėl vidinių šalies priežasčių) Rusijos ekonominė galia pradės silpti vis smarkiau.
Šis procesas truks ilgai – maždaug iki 2026–ųjų. Atsižvelgiant į JAV ir ES valią bei pastangas, apie tą laiką Rusijos padėtis gali būti maždaug tokia pat, kaip Sovietų Sąjungos 1989–aisiais.
Atitinkamai silpstant ekonominei galiai, silps ir galimybė palaikyti įprastą politinę bei ekonominę tvarką sistemos viduje bei įtakos srityse.
Ar tik nenutiks taip, kad po korumpuotu Rusijos padu pakliuvusios šalys (ne tik Krymas ar Padniestrė) apie tą laiką pasinaudos eiline Rusijos silpnumo akimirka ir nuspręs gyventi be jos, motinos Rusijos?
Jeigu taip, tai V.Putino laukia karti ironija: dabar jis – rusiškų žemių telkėjas ir rusų pasaulio kūrėjas, savoje šalyje garbinamas kaip pusdievis didvyris, o 2026–aisiais jis gali būti jau viską suš...siu politiniu veikėju, savoje šalyje vertinamu panašiai, kaip dabar yra vertinamas M.Gorbačiovas, apie kurį sakoma, jog sugriovė Sovietų Sąjungą.
Ir dar: nepamirškime, kad V.Putinas – tai Rusija, o Rusija – tai V.Putinas. Atėjus laikui, kai šalis turi baigti (ir pradėti naują) eilinę savo gyvavimo fazę, ateis laikas ir kitam lyderiui.
Ar senasis dar bus savo fiziniame kūne, ar kaip tik pakeliui iš jo, panašiai, kaip J.Stalinas 1953–iaisiais, žvelgiant istoriškai nėra taip jau svarbu.
Ir apie Lietuvą
Okupavus Krymą kilo labai natūralus klausimas – kas laukia Lietuvos?
Pirmiausia reikia pastebėti, kad teritoriškai, politiškai ir ekonomiškai daug galingesnės Rusijos gyvenimo ritmai Lietuvą veikia jau daugiau nei 200 metų – nuo trečiojo Žečpospolitos padalijimo. Maždaug dvidešimties metų pertrauka ir pastarasis dvidešimtmetis mažai ką pakeitė, nes per trumpai truko.
Du šimtmečiai – pakankamas laiko tarpas įsiūbuoti rezonansą, panašiai kaip susisiekiančiuose skysčių induose.
Bent jau viso XX amžiaus metu (taip pat ir prieškario Lietuvoje) svarbūs politinio gyvenimo įvykiai su Rusijos gyvavimo ciklais arba sutapdavo, arba tarsi sekdavo paskui juos: tarkime, pasinaudoję ciklišku Rusijos silpnumu, nepriklausomybę atgaudavome ne 1917 ir 1989, o 1918 ir 1990 metais.
Antanas Sniečkus ir Petras Griškevičius į anapilį išėjo irgi ne tiksliai ciklą atitinkančiais metais, o kiek vėliau, kai pasidarydavo aišku, kad papūtė kitokie politiniai vėjai.
Politinius bei ekonominius 1998—1999 metų skersvėjus irgi nesunku prisiminti. Tokių pavyzdžių galima pateikti ir daugiau. Svarbu viena – Rusija netrukus pradės silpti, tad, atlaikius jos spaudimą dabar, nereikės smarkiai jaudintis vėliau.
Kita tema yra pačios Lietuvos gyvenimo ritmas. Dėl to, kad buvome pasiglemžti daug didesnės šalies, jie buvo nuslopinti, neišryškėjo. Tačiau tas faktas, kad Lietuva siekė ir siekia savo nepriklausomybės bei savarankiško gyvenimo, be kita ko, kalba ir apie tai, kad rusiškasis ritmas jai svetimas, primestas. Koks galėtų būti būtent Lietuvos ritmas, kol kas iki galo neaišku.
Tačiau gerai žinomas 1990 kovo 11 d. paskelbtos Nepriklausomybės, tai yra, šiuo metu egzistuojančios Lietuvos valstybės horoskopas.
Tyrinėjant jį tokių grėsmių ir įtakų, kokios dabar atsispindi Ukrainos horoskope, tikrai nematyti.
Beje, problemas simbolizuojanti planeta Saturnas Lietuvos horoskope valdo sritį, kuri atitinka sąvokas „trumpos kelionės, transportas, kaimynai“.
Išvados dvi: pirmoji – kuo daugiau kelių ir būdų aprūpinti save turėsime, tuo geriau; antroji – atrodo, mūsų kaimynai pamiršti mūsų tikrai neketina.
