Daugelis senų pažįstamų atsimena, kad filosofijos studijų laikais buvau visa galva pasinėrusi ne į kokią nors mistišką ar „dvasingą“ kryptį, o į loginį pozityvizmą, kurio atstovai pabrėžia, jog visi tie tikėjimo reikalai-reikaliukai yra tema, dėl kurios neverta aušinti burnos ar gadinti popieriaus, nes jokio žinojimo šioje srityje neįmanoma pasiekti. Tai dalykai, kurių niekaip negalima patvirtinti.
Iki šiol manau lygiai tą patį. Tik suprantu dar vieną dalyką – kad ir kokios abejotinos yra tos „žinios“, labai daug žmonių jomis tiki ir vadovaujasi. Tiki nepaisant to, kad oficialiai visi būrėjai, burtininkai, astrologai, tarologai, chiromantai yra priskiriami prie tautos linksmintojų, tai pramoginio pobūdžio paslaugų teikėjai. Niekas neliepia tikėti jų pasakymais – lygiai kaip neliepia visa širdimi įsijausti į meninio filmo siužetą ir galvoti, kad taip, kaip vaizduojama, nutiko iš tiesų. Jeigu iš principo nenori žiūrėti to, kas „išgalvota“ – žiūrėk žinias ir dokumentiką.
Tačiau kaip tada su tikinčiais? Ar jie naivuoliai, tamsuoliai? Negalima taip teigti. Žmonės tiki ne vien iš tamsumo – tai kyla iš natūralios žmogaus savisaugos, pačia bendriausia prasme – mirties baimės. Žmogus neturi galimybės žinoti savo ateities – o tai jam atrodo be galo svarbu, svarbu dėl išlikimo. Kadangi apie ateitį, vien todėl, kad jos tiesiog (dar) nėra, neįmanomos jokios žinios – belieka tik tikėjimas ir lūkesčiai.
Ir čia atsiveria erdvė pasireikšti tiek nuoširdžiai norintiems palengvinti prieš nežinią pastatyto žmogaus būseną, tiek pageidaujantiems tiesiog užsidirbti ateities „žinotojams“. Beje, čia priskirčiau ir visas religijas, tiktai jos, turėdamos institucinį pagrindą, turi daugiau šansų „prastumti“ savo teiginius kaip „objektyviai“ teisingesnius.
Bet, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, tokio pobūdžio „mulkinimas“ ne visada yra blogai. Kartais, kad žmogus sėkmingai žengtų žingsnį į nežinomybę, tikėjimas savo sėkme, pasitikėjimas savimi, užtikrintumas yra būtina sąlyga. Be jo – niekaip. Ar yra skirtumas, iš kur to tikėjimo ir drąsos pasisemti?
Dėl to galima diskutuoti iki pamėlynavimo, bet manau, kad nėra blogai, jeigu drovus žmogus, turėdamas prabilti prieš auditoriją, įgaus drąsos kišenėje laikydamas neva „suteikiantį pasitikėjimo savimi“ citrino akmenuką. Rezultatas bus sėkmingas žmogaus pasirodymas – ir tai svarbiausia.
Verčiau papasakosiu, kaip tapau ragana. Ta ragana tikrąja prasme, kurias degindavo ant laužo už burtininkavimą. Taip jau nutiko, kad turėjau progos stebėti besirutuliuojančius labai nesveikus santykius. Skyrybos – susitaikymai – nervų tampymas – grasinimai. Jauna mergina buvo tapusi vaikščiojančiu šešėliu. Jos motina dėl viso šito taip pat labai stipriai išgyveno.
Mergina buvo kaip ir linkusi nutraukti tą traumuojantį ryšį, nors kartu ir bijojo. Tačiau viena iš kliūčių tą padaryti buvo jos pačios gero linkinti mama. Vos pasisukus, ji vis pradėdavo kartoti apie tą patį. „Kažin, ką tas ir anas...?“ – tokiais nuolatiniais priminimais neleisdama net trumpam mintimis atsiplėšti nuo to vyro.
Motina net iškėlė versiją, gal tas vyras jos dukrą užbūrė, pririšo prie savęs. Ir tada aš neišlaikiau. Sakau – jeigu pririšo, tai mes dabar atrišim. Mėgėjiškais studentiškais kortų padėliojimais jau buvau užsitarnavusi tos moters akyse šiokį tokį burtininkės autoritetą – apskritai tie žmonės buvo iš tokių, kurie nesikreips į psichologą, bet būrėjai pinigų nepagailės. Būtent dėl tos priežasties pasakiau, kad ir aš moku išburti – ir mano „būrimai“ pasirodė ne ką prastesni.
Taigi, kai dukters nebuvo namuose, motinai pasiūliau atlikti ritualą. Surišau dukters ir to vyro nuotrauką juodu siūlu ir liepiau pačiai motinai tą siūlą nutraukti. O nutrauktą padėjau į lėkštę ir sudeginau – „kad daugiau niekas jo nesugebėtų iš naujo surišti“. Nė karto nebuvau dariusi nieko panašaus ir neturėjau jokio supratimo nei apie baltąsias, nei apie juodąsias magijas, bet man tuo metu atrodė, kad reikia būtent taip taip pasielgti.
Ir motinai iš karto palengvėjo. Ji patikėjo, kad dabar jau jos duktė laisva – ir nustojo apie tai nuolat dejuoti. Santykiai iš tiesų nutrūko galutinai, o po kurio laiko mergina laimingai įsimylėjo.
Galima netikėti magija ir mistika. Bet netikėti žmogaus tikėjimu – nevalia. Per tikėjimą realiai veikiančiais tampa net ir tie dalykai, kurių iš tiesų nėra.
