Buvusi muziejaus direktorė juokavo, kad išėjus į pensiją Kriaunų raganos pravardė prie jos jau prilipo kaip vantos lapas.
Turėdama daug laisvo laiko ji užrašo savo regėjimus būsimai knygai, kurių yra išleidusi net keturias.
Savo knygoje „Į purpurinį dangų su šluotražiu“ ji aprašė susitikimą su Kauno kunigu Ričardu Mikutavičiumi. Jo dingimą muziejininkė regėjo savo mintyse.
Kviesdama R.Mikutavičių atvykti į Kriaunas A.Raugienė sugaišo pusantrų metų, kol susirašinėjo su juo ir jo vadovaujamos bažnyčios choru.
R.Mikutavičius savo žodį ištesėjo – Kriaunų gyventojai girdėjo jo nuostabų pamokslą. Kunigas apsilankė ir tuo metu dar veikusiame muziejuje, o jo įkūrėja išdrįso jam padovanoti vieną savo nutapytą paveikslą.
Kunigas pakvietė A.Raugienę į Kauną ir žadėjo parodyti savo kolekciją. Kaip tyčia tuo metu moters galvoje kaip koks varpas suskambėjo įspėjimas: „Nespėsi, nespėsi.“
Ruošiantis kelionei, kuri turėjo įvykti netrukus, A.Raugienę naktį supurtė siaubingas vaizdas: kunigas raičiojosi iš skausmo ant vandens telkinio kranto, o jo kojas kažkas stengėsi surišti, jį vyniojo į tinklą.
A.Raugienė neturėjo su kuo pasidalinti savo nuojauta. Kas tuo metu galėjo patikėti kaimo muziejininke? Kai prasitarė bendradarbei, ji tik skėsčiojo rankomis: „Aš – paprasta moteris, nieko nesuprantu.“
Kai pasklido žinia, kad kunigas R.Mikutavičius dingo, buvo keliama daug versijų. Viena jų – esą kunigas pabėgo su meno turtais į užsienį.
A.Raugienė neigė tai, ji aiškino, kad dvasininkas nukankintas, bet niekas nenorėjo ja tikėti.
Tačiau būta nemažai atvejų, kai A.Raugienės žodžiais patikėjo net ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai.
***
Visą straipsnį skaitykite rytoj kartu su savaitgaliniu „Lietuvos rytu“ pasirodysiančiame priede „Gyvenimo būdas“.
