Lietuvos olimpiečiai kelią į pergales grindžia sunkiu kasdieniu darbu. Tačiau sportininkus lydi ir dar kai kas, kuo jie dažnai pasikliauja.
Dažniausiai tai būna įsitikinimai ar amuletai, kurie suteikia pasitikėjimo savo jėgomis.
Šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė (24 m.) neslėpė: jos varžovės – gana prietaringos.
Kone visos turi tam tikrų ritualų, kurių laikosi prieš varžybas: vienos užsimerkusios rankų gestais imituoja šuolį; kitos užsimeta rankšluostį ant galvos, kad nematytų nieko aplinkui; trečios šnekasi su savimi.
Iš pastarųjų – ir Airinė, turinti savo ritualą.
„Turiu tam tikrą posakį – vieną sakinį, kurį kartoju prieš kiekvieną šuolį, – prisipažino lengvaatletė. – Kai kas pastebi, kad kaskart prieš šokdama kažką murmu po nosimi. Tai nėra įsikalbėjimas – stengiuosi sau akcentuoti kai kuriuos technikos elementus. Tai jau tapo įpročiu ir savotiška rutina prieš kiekvieną šuolį.“
Tačiau Airinė neatskleidžia, ką ji burba sau po nosimi, – to iki galo nežino net jos trenerė. Lengvaatletė nėra prietaringa, bet nori tikėti, kad šis įprotis padeda jai labiau susikaupti ir šokti užtikrinčiau.
A.Palšytė tvirtina, kad šuoliai į aukštį – rungtis, kurioje itin svarbus šaltas protas. Nors kartelė ten kyla tik centimetru, dažniausiai atrodo, kad ji pakilo dešimčia. Todėl šuolininkės ieško būdų save nuraminti: laukdamos šuolio skaito, užsirašinėja, meldžiasi ar kitaip veja įtampą šalin.
O maratonininkė Diana Lobačevskė (36 m.) tiki, kad per varžybas ją saugo anapilin jau iškeliavę močiutė ir senelis. Kone prieš kiekvieną maratoną lengvaatletė sapnuoja vieną arba kitą.
„Po tokio sapno nusiraminu ir tikiu, kad viskas bus gerai, kad man maratone seksis“, – pasakojo D.Lobačevskė.
Lengvaatletė nesiskiria su močiutės dovanotu rožiniu. Jis tapo D.Lobačevskės talismanu.
Maratonininkės močiutė mirė prieš 2012-ųjų Londono žaidynes. Likus metams iki mirties ji anūkei dovanojo pašventintą medinį rožinį.
„Tą rožinį visada turiu su savimi – tikiu, kad jis mane saugo, be to, visada atrodo, kad močiutė yra šalia“, – sakė D.Lobačevskė.
O maratonininkas Valdas Dopolskas (24 m.) per varžybas pasikliauja Aukščiausiuoju.
„Prieš kiekvieną startą persižegnoju, iš vakaro pasimeldžiu, paprašau kažko, padėkoju Dievui ir tai man suteikia didesnio pasitikėjimo savo jėgomis“, – neslėpė olimpinių žaidynių debiutantas V.Dopolskas.
Dar viena maratonininkė Vaida Žūsinaitė (28 m.) jau beveik septynerius metus keliaudama į varžybas nesiskiria su dovanotu pliušiniu žaislu. Nedidelis meškutis, kurį lengvaatletė taip ir vadina, jos krepšyje būna ir vykstant į treniruočių stovyklas.
Kai turi laiko, V.Žūsinaitė jam pasiuva naujų drabužių. Šiuo „įnamiu“ anksčiau nesidžiaugė Vaidos augintinis kornreksų veislės katinas Mikis – žaislą vis apkandžiodavo.
Tačiau pastaruoju metu katinas pamėgo meškutį – kai tik Vaida grįžta namo ir padeda meškutį į įprastą vietą ant kušetės, Mikis būtinai prigula šalia.
„Mama iš manęs juokiasi, kad visur vežiojuosi tą meškutį, bet tai jau tapo įpročiu. Tikiu, kad jis – talismanas, kuris mane saugo“, – tvirtino maratonininkė.
Olimpinė čempionė plaukikė Rūta Meilutytė (19 m.) yra neprietaringa, bet kaupdamasi varžyboms ji užsideda ausinukus.
„Negaliu sakyti, kad tai mano ritualas, tačiau pastebėjau, kad muzika prieš varžybas man padeda nusiraminti ir atsipalaiduoti“, – sakė plaukikė.
Kita olimpinė čempionė penkiakovininkė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė (32 m.) irgi nelaiko savęs prietaringa, bet pastebėjo: per visų svarbių varžybų finalą iki Rio žaidynių ji vilkėjo marškinėlius, kurie, tiki sportininkė, buvo jai sėkmingi per Londono olimpiadą.
„Atrankos varžybose dažnai vilkėdavau kitus marškinėlius, bet finale visada vilkausi būtent tuos, laiminguosius, – juokėsi L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė. – Rio de Žaneiro žaidynėse privalėsiu vilkėti kitus marškinėlius, bet tikiu, kad jie irgi bus man laimingi ir pradėsiu naują tradiciją.“
Nekeisti sėkmingais vadinamų drabužių tarp sportininkų populiaru.
„Jei atrankoje pasirodome sėkmingai, finale irgi norisi plaukti su tomis pat kojinėmis, triko ir kepure.
Kažkodėl atrodo, kad būtent tai vėl lems sėkmę“, – juokėsi Milda Valčiukaitė (22 m.), irkluojanti porinę dvivietę valtį su Donata Vištartaite (27 m.).
Tarp sportininkų itin populiarus ir kitas prietaras – prieš varžybas nekirpti plaukų ar nagų.
O krepšininkai nagų nekerpa dažniausiai dėl elementarios priežasties – juos nukirpus prieš rungtynes keičiasi pirštų jautrumas ir metimas gali būti ne toks stabilus.
O štai prietaras nekirpti plaukų neturi jokio logiško paaiškinimo.
„Jau kokius trejus metus likus porai mėnesių iki Europos ar pasaulio čempionato nekerpu plaukų. Net nežinau, kuo tai paaiškinti, tačiau man atrodo, kad nesikirpdamas save psichologiškai paveikiu ir per varžybas jaučiuosi užtikrinčiau“, – prisipažino 2012-ųjų Londono žaidynių prizininkas boksininkas Evaldas Petrauskas (24 m.).
Sportinio ėjimo atstovė Brigita Virbalytė-Dimšienė (31 m.) anksčiau šaipydavosi iš sportininkų įsitikinimo prieš varžybas nesikirpti. Tačiau po vieno čempionato pati šventai laikosi prietaro nekirpti plaukų prieš varžybas.
2011-ųjų pasaulio lengvosios atletikos čempionatas Pietų Korėjoje Brigitai buvo itin nesėkmingas. Ten sportininkė užėmė 29-ąją vietą.
Prieš varžybas ji nutarė vietinėje kirpykloje pasitrumpinti plaukus.
Kita ėjikė Kristina Saltanovič (41 m.) tąsyk nusistebėjo: „Kaip tu gali prieš varžybas kirptis – juk nesiseks?“
Nusišaipiusi iš šio prietaro, vėliau Brigita gailėjosi: „Man išties nesisekė. Todėl nori nenori tas prietaras prigijo, dabar šiukštu prieš varžybas nekerpu plaukų.“
Itin smagūs – buriuotojų prietarai. Vienas jų – norint prisišaukti vėją, reikia trinti moters krūtis.
„Šitas vėjo generatorius tikrai veikia“, – kvatojo burlentininkas Juozas Bernotas (27 m.).
Jūratės skulptūros Palangoje krūtys net blizga – jas nušveitė prisišaukti vėjo siekiantys buriuotojai.
Kitas buriuotojų įsitikinimas – netarti vėjo vardo be reikalo, apie vėją garsiai nekalbėti ir niekada neaptarinėti vėjo prognozių. Mat vėjas, tiki buriuotojai, gali išgirsti ir papūsti iš kitos pusės.
Irkluotojai neprietaringi, bet vis dėlto prieš varžybas stengiasi nekeisti rutinos, prie kurios yra įpratę, arba atsiriboti nuo aplinkos.
„Prieš varžybas stengiuosi nieko nekeisti – maisto, aprangos, inventoriaus. Tai daugiau apsidraudimas nei prietaras, – patikino Mindaugas Griškonis (30 m.). – Naujos kojinės gali būti mažokos, nauji marškinėliai trintis prie kūno, nauji irklai – pritrinti rankas, todėl negalėsiu irkluoti taip greitai, kaip sugebu. Tad mano nusistatymas – prieš varžybas nebandyti nieko, ko nebandžiau prieš tai.“
„Prieš varžybas niekada nesakau ir neprognozuoju, kurią vietą galiu užimti, nes niekada nežinai, kas gali nutikti“, – savo nusistatymą atskleidė vienvietininkė Lina Šaltytė (29 m.).
„Žinau, kaip man reikia pasirengti varžyboms, kokie drabužiai ar kojinės patogūs.
Aš esu pratęs viską susidėti iš anksto, bet nemanau, kad tai lemia sėkmę“, – sakė Saulius Ritteris (27 m.), irkluojantis porinę dvivietę su M.Griškoniu.
Pasitikrinti, ar varžybų apranga iš tiesų tvarkinga, tapo ir savotišku ėjikės Neringos Aidietytės (33 m.) ritualu.
„Juokiuosi, kad, būdamas profesionalus sportininkas, negali būti visiškai normalus – visi turi kokių nors keistenybių. Nelaikau savęs prietaringa, bet vis tiek visada iš anksto susidėlioju drabužius, kuriuos vilkėsiu per varžybas ir po jų.
Jei ką nors pamiršti, tai išmuša iš vėžių. Pavyzdžiui, varžybų rengėjai neduoda žiogelių, kuriais segamės numerį prie marškinėlių. Jei jų neturėčiau, nežinočiau, kaip numerį prisegti, o tai mane paveiktų psichologiškai“, – sakė N.Aidietytė.
