„Normalu, kad mirusiųjų žmonių nuotrauka perrišama juodu kaspinu, šalia dega žvakė, tačiau gedėjimas neturėtų užtrukti ir tapti nuolatine būsena“, – tikino parapsichologas ir pateikė kelis pasiūlymus, ką reikėtų daryti su mirusiųjų nuotraukomis ir kaip išsaugoti velionio atminimą.
Visų pirma, gedėjimas dėl artimo žmogaus turėtų trukti ne ilgiau nei 3-4 mėnesius. Jei likę šeimos nariai kasdien verkia ar ilgisi mirusiojo, jis negali palikti ramiai šio pasaulio ir jo siela gali imti blaškytis.
„Uždegta žvakė tiesiogiai susijusi su malda, o tai yra pagrindinis būdas pagerbti mirusįjį.
Nereikia kabinti didelių paveikslų, kuriuose – mirusiojo atvaizdas. Tai tiesiog sukels jums neigiamas emocijas, o nuolatinis priminimas neleis ramiai gyventi.
Gedėti reikia širdyje“, – įsitikinęs V.Azanovas.
Kodėl nuotraukos – nespalvotos?
O kaip vertėtų išsaugoti mirusiojo atminimą? Gal daugybę metų neliesti mirusiojo daiktų, leisti jiems būti taip, kaip paliko velionis?
Pirmieji mėnesiai po artimo žmogaus mirties yra išties sunkūs, todėl daiktų judinti nereikėtų. „Šeimos nariams pirmomis dienomis ir savaitėmis tikrai sunku būtų tvarkyti mirusiojo daiktus, juos judinti, todėl to daryti nereikėtų.
Daiktai gali palaukti, tačiau anksčiau ar vėliau tikrai ateis laikas, kada norėsis viską sutvarkyti, o kambarį, kuriame buvo įsikūręs velionis, pertvarkyti savaip“, – sakė jis.
Įdomus niuansas – mirusiųjų nuotraukos paprastai būna nespalvotos. V.Azanovo paklausėme, dėl kokios priežasties taip yra.
„Viskas sudėstyta labai logiškai. Jei miršta pagyvenęs žmogus, paprastai jo artimieji neturi naujų jo nuotraukų, o jei ir turi, tai jos nėra tokios, kokias norėtųsi pastatyti šarvojimo salėje arba vėliau namuose.
Todėl ieškoma jaunystės nuotraukų, kuomet visos nuotraukos būdavo nespalvotos“, – aiškino pašnekovas.
Sekant šią tradiciją ir liko įprotis mirusiųjų nuotraukas pateikti nespalvotas iki šių dienų.
