Jeigu poroje vyras mėgsta juokais savo žmoną pavadinti ragana, tokia pora dažniausiai yra tvirtesnė, įsitikinusi žmonių gyvenimus mėgstanti stebėti rašytoja. Nes tai rodo, jog vyras pripažįsta moters galią, su kuria reikia skaitytis.
Iš Marijampolės kilusi pedagogės išsilavinimą turinti A. Šiugždinienė yra išleidusi 9 knygas – „Būti (su) ragana“, „Meilėje kaip kare“, „Tapk ragana (jei nori)“, „Narvelyje“, „Regėtoja“, „Meilė devyniaragė“, „Airilė, vėjų ragana“, „Pavojingas meilės romanas“, „Kalėdos Tamsgirio dvare“. Net 6 iš išleistų romanų susiję su raganomis. Šiuo metu rašytojos planuose – trečioji „Dovinės raganų“ ciklo knyga „Gundė, žalioji ragana“.
Didžiulis skaitytojų susidomėjimas nepalieka abejonių – raganos lietuviams patinka. Tiek į Lietuvos, tiek į kitų tautų folklorą nemažai pasigilinusi A. Šiugždinienė tam turi paaiškinimą. Ji ir pati prisipažįsta kartais mėgstanti apsirengti karnavalinį raganos kostiumą.
Švėkšnoje – vizitine kortele tapęs renginys: žvilgsnius kaustė kerintys žibintai ir įspūdingi moliūgai
Anglų kalbos mokytoja dirbusi Auksė nė kiek nesibaimina, kad Helovino šventimas gali kaip nors pakenkti lietuviškoms tradicijoms. Bendrauti su kitomis tautomis ir „matuotis“ vieniems kitų papročius bei šventes įprasta nuo senovės – priešingai, kur kas blogesnę energiją nei pats Helovinas skleidžia į jį nukreipti bauginimai, grasinimai ir žmonių supriešinimas.
– Esate parašiusi jau ne vieną romaną apie raganas. Kuo toks patrauklus šis personažas?
Susiję straipsniai
– Į mano kūrybą raganos atėjo netikėtai. Neplanavau jų įtraukti į pirmąją savo knygą, ketinau parašyti klasikinį meilės romaną.
Mano gyvenime raganiškos temos buvo nuo kiek save atsimenu. Jau darželyje „kerėdavau“ ta ranka, ant kurios turiu apgamą. Iš kur to išmokau, negaliu paaiškinti, neprisimenu. Tokie dalykai lydėjo visą gyvenimą, dvasinės temos itin domino, tačiau aš apie tai garsiai nekalbėdavau. Ir neplanavau pradėti. Tačiau kūryba yra toks dalykas, kuris ištraukia iš tavęs viską, ką bandai paslėpti. Tikriausiai ir meilės romano žanras padeda – tai skamba lyg žaidimas, fantastika, mistika.
Raganos ir jų istorija mane domina ne dėl tik magijos ir burtų. Man svarbiau, kad raganų istorija atskleidžia moterų istoriją. Nuo gerbiamų žynių iki beteisių, dešimtimis tūkstančių sudegintų ant laužo, smerkiamų ir demonizuojamų. Aš mėgstu sakyti, kad iš visų mitinių, pasakų būtybių raganos tikrai egzistuoja. Nes jos yra tiesiog moterys.
– Romanų populiarumas rodo, kad lietuviams raganos patinka. Ką, jūsų manymu, tai sako apie mus?
– Raganos personažas lietuviams svarbus. Štai Marija Gimbutienė teigė, kad Ragana buvo deivė, deivės Laimos sesuo. Viena karaliavo pavasarį, kita – rudenį. Pranė Dundulienė rašė, kad ragana buvo tarpininkė tarp žmonių ir anapusinio pasaulio, ritualų atlikėja. Netgi Vydūnas parašė misteriją „Ragana“, kurioje ragana yra itin galinga, reginti paslaptis, ateitį ir praeitį.
Raganomis vadiname ir žolininkes, pribuvėjas, moteris, kurios moka užkalbėti ligas, gyvačių įkandimus, negandas.
Jei kiti pagoniškieji dievai pasimiršo, tai raganos visada buvo gyvai įsipynusios į mūsų gyvenimus, pasaulėvoką. Manyčiau, taip yra todėl, kad mūsų tauta išliko glaudžiai susiję su gamta, vis dar laikosi senųjų papročių.
Kai pradėjau daryti savo knygų pristatymus bibliotekose, beveik kiekvieną kartą prie manęs prieina moteris ir sako: „Žinot, aš taip pat ragana. Sapnuoju pranašiškus sapnus, o mano palinkėjimai išsipildo“. Retai kuri ryžtasi pasakyti tai viešai, juk jau daug šimtmečių stengiamasi ištrinti šią temą. Anksčiau pasakymas, kad esi ragana, grėsė mirtimi. Dabar gresia pašaipos, pajuoka. Įdomu, kaip moterys kalbėtų ir kokiais nuostabiais pajautimais pasidalintų, jei ši tema nebūtų tabu?
Esu žmonių stebėtoja, tikriausiai daugelis rašytojų atidžiau nei kiti analizuoja aplinką. Ir girdžiu, kaip tikėjimas magija yra įsipynęs į mūsų kalbą, kasdienybę taip glaudžiai, kad patys to nė nepastebime.
– Kokios yra lietuviško folkloro raganos, ar skiriasi nuo kitų tautų?
– Lietuviško folkloro raganos yra kelių rūšių. Tai gali būti bet kuri kaimynė, kuri „nužiūrėjo“, padarė, kad karvės neduotų pieno, kad derlius būtų prastas arba kad apniktų ligos. Baisiausia, kad niekada negali žinoti, kuri kaimynė yra toji ragana.
Kita raganų rūšis – atsiskyrėlės, gyvenančios trobelėje miške, bendraujančios su gyvūnais, atliekančios paslaptingus ritualus ir itin nemėgstančios netikėtai užklydusių įkyruolių, kurie paprastai kažko reikalauja. Ragana gali būti pamotė, kuri sugriauna šeimą ir nemėgsta savo įvaikių.
Ragana gali keisti savo pavidalą, itin mėgsta pasiversti rupūže. Todėl buvo laikoma pavojinga užmušti rupūžes, nes taip ištrūks joje esanti ragana ir keršys. Mitologinė ragana yra atsakinga už pusiausvyrą ir harmoniją gamtoje. Ji perkerta mėnulį pusiau, sustabdo augalų vešėjimą, nukerpa javų varpas. Nes klestėjimas ir augimas negali vykti be saiko, žemei reikia pailsėti.
Siekiant raganą demonizuoti, buvo atrinktos „blogosios“ savybės ir pamirštos gerosios. Ragana nėra bloga ar gera. Ligonį ji gali išgydyti, gali ir numarinti. Įskaudinta ji neatkiš kito skruosto. Visuomenėje, kuri pastatyta ant moters paklusnumo, tarnavimo kitiems ir „pakentėjimo“, toks raganos bruožas yra labai pavojingas.
Galiu pateikti užduotį pamąstymui. Įvardinkite, kokius realius, įrodytus nusikaltimus yra padariusios „raganos“. Dabar įvardinkite, kokius realius, įrodytus nusikaltimus yra padarę tie, kurie jas medžiojo.
– Kuo pasižymi raganos jūsų kūryboje? Kokius moterų bruožus padeda atskleisti?
– Kūryboje mane labiausiai domina moters vidinės galios ir jos virsmas. Nors rašau meilės romanus, tačiau laiminga pabaiga įvyksta ne tik tada, kai pora išsprendžia savo nesutarimus, bet ir tada, kai moteris išsiskleidžia visomis savo unikaliomis spalvomis.
Tikrai manau, kad moterys dažnai nesuvokia, kiek daug jos gali, kiek daug nuo jų priklauso. Todėl ir norisi jas vadinti raganomis, kad jos išdrįstų patikėti savo beveik antgamtinėmis galiomis. Moterys mano romanuose yra visokios – stiprios ir silpnos, kietos ir švelnios, romantikės ir tvirtai stovinčios ant žemės. Svarbiausia, jos yra kovojančios už savo gyvenimą ir svajones.
– Ar tiesa, kad visos moterys – šiek tiek raganos? Kaip manote, šį posakį sugalvojo vyrai ar moterys?
– Man patinka dalyvauti knygų mugėse, nes ten galiu stebėti žmones, kaip jie renkasi knygas, aptaria jas tarpusavyje. Labai dažnai ateina poros ir, pastebėję mano romaną „Būti (su) ragana“, abu nusišypso. Čia apie mus, sako.
O man kyla įspūdis, kad tos poros, kuriose vyras savo moterį laiko truputį ragana, yra tvirtesnės. Ragana reiškia galią, su kuria reikia skaitytis, išmintį, kurią reikia gerbti, keistenybes, kurias reikia (su atlaidžia šypsena) priimti.
Visi turi savo supratimą, kas yra ragana. Ar tai yra būrėja, dėliojanti kortas už atlygį? Ar filmo veikėja, dėvinti juodą smailą skrybėlę ir skraidanti ant šluotos? Susivėlusi kumpanosė pikta senė? Išdykusi nesutramdoma vilioklė? Žolininkė gyduolė? Keistuolė, kuriai patinka kalbėtis su medžiais ir daryti paslaptingus ritualus? Ar tiesiog supykusi žmona? Visi šie vaizdiniai turi kai ką bendro – tai moterys įvairiausiais savo pavidalais.
Dažniausiai moterys, pavadintos raganomis, priima tai kaip komplimentą.
– Moteris ragana – paslaptinga, seksuali, išmintinga, kitais atvejais – komiška, linksma. Vyras raganius – grėsmingas, šiurpus, tamsus. Iš kur kyla tokie lyčių stereotipai? Kodėl visuomenė moterims už raganavimą linkusi „atleisti“ labiau nei vyrams?
– Ragana vis dar yra žiniuonė, pas kurią bėgama pagalbos ar patarimo. Ji žino, kaip gydyti ligas, gali išklausyti, padėliojusi kortas gali padėti priimti sprendimą. Dabar mes galime kreiptis į gydytojus, psichologus, tačiau anksčiau to nebuvo. Vienintelė pagalba būdavo moteris, pažįstanti žoleles, mokanti priimti gimdymą, patarianti, kaip prižiūrėti naujagimius, gydyti žaizdas, ligas, gyvačių įkandimus. Šiais laikais daugybė moterų vis dar mėgsta „pasiburti“, socialinėje erdvėje dalinasi, kuri ragana geriausiai nuspėja ateitį.
Tokiais klausimais į vyrus moterys nesikreipia. Jei kalbame apie vyrą raganių, vargu ar įsivaizduojame, kad jis padeda žmonėms. Dažniausiai jie vaizduojami siekiantys valdžios ar turtų, užsiimantys juodąja magija. Todėl vyrų raganių ir moterų raganų vaidmenys visuomenėje labai skiriasi.
Helovinas užvaldė sostinę: kadruose – miesto siaubūnai ir oranžinė moliūgų upė
– Ragana – vienas populiariausių Helovino personažų. Ar jums patrauklus raganos kaip susivėlusios kumpanosės senės įvaizdis? Kokius bruožus (ar nuo kokių kompleksų) išlaisvina įsijautimas į tokį vaidmenį?
– Kumpanosės susivėlusios senės įvaizdis taip pat turi savo istoriją. Graikų deivė Hekatė, magijos, raganų ir kryžkelių deivė, turi tris pavidalus – mergelės, motinos ir išmintingos senolės. Hekatė tikrai nėra švelni, nuolanki deivė. Norint įrodyti „raganų“ baisumą, iš mitologijos buvo paimtas tik vienas Hekatės pavidalas – senės. Mitologiškai tas pavidalas reiškė sukauptą išmintį.
Man patrauklus raganos kaip senės įvaizdis. Jai jau nerūpi, ką apie ją pasakys ar pagalvos kiti. Ji gyvena savo gyvenimą, turi daug žinių ir galios. Niekas nedrįsta iš jos šaipytis, nes žino, jog ragana atsilygins taip, kad mažai nepasirodys. Todėl manau, kad šiais laikais, kai moterys patiria nežmonišką spaudimą dėl savo išvaizdos, bijo kiekvienos savo raukšlės ar žilo plauko, koneveikia savo pilvą ir šlaunis, raganos įvaizdis veikia terapiškai.
Šiuolaikinė visuomenė moteriai paliko tik vieną veidą. Nuolanki, paklusni, besirūpinanti kitais, motiniška, švelni, romi, besišypsanti, iškenčianti, atleidžianti. Visos kitos savybės smerkiamos kaip „nemoteriškos“. Tačiau moteriškumas turi daug veidų. Ir aistringos vilioklės, ir už savo vaikus ir savo išgyvenimą kovojančios mamos vilkės, ir įniršusios, viską aplink šluojančios kerštautojos, ir ambicingos, kietos atletės ar vadovės, ir basomis mėnulio šviesoje šokančios keistuolės ir dar daug spalvų ir atspalvių. Ir visos jos moteriškos.
Pasivadindamos raganomis moterys priima visas savo moteriškumo dalis, pripažįsta jas ir atsiskleidžia.
– Ar pati kada nors esate persirengusi ragana?
– Žinoma! Man patinka žaidimo elementai, ritualai ir ilgi sijonai. Iš kitos pusės, jei esi ragana, nereikia ja „persirengti“. Dažnai pamirštame, kad raganų įvaizdį suformavo knygos ir filmai, pasiskolinę jiems įdomius mitų bruožus. Nors laikausi nuomonės, kad raganos yra tiesiog moterys, kartais smagu persirengti ir personažu, pasileisti plaukus, pasiimti šluotą ilgu kotu, pašokti ratu aplink laužą.
Labai daug šiuolaikinių raganų ritualų yra tiesiog buvimas gamtoje, vienumoje, žvakių uždegimas, savo minčių stebėjimas. Tai puikūs sąmoningumo ritualai, ištrūkimas iš beprotiško kasdienybės ritmo. Persirengimas ragana man yra puikus būdas patyrinėti save, gamtą, istoriją, ritualus. Tačiau aš esu prieš ėjimą pas būrėjas. Vien todėl, kad nereikėtų atiduoti savo sprendžiamųjų galių ir gyvenimo vairo kitiems.
– Jūs – buvusi mokytoja. Lietuvos pedagogų bendruomenėje apie Helovino šventimą mokyklose sklando nevienareikšmės nuomonės. Ką manote jūs? Ar lietuviams tai svetima šventė, ar visgi nieko blogo „skolintis“ kitų tautų šventes?
– Spalio pabaigoje, lapkričio pradžioje daug tautų turi labai panašią šventę. Ji susijusi su pojūčiais gamtoje. Auksinis ryškus ruduo baigiasi, derlius nuimtas. Medžių lapai pradeda kristi, gamta ruošiasi miegoti. Tokiu metu daugelis galvoja apie tai, kas slypi tamsoje, ilgose naktyse, apie tai, kas žmogui nematoma, nesuprantama. Dvasios.
Lietuvoje laukiame savo artimųjų vėlių, padedame joms duonos. Kita vertus, suvokiame, kad tamsoje gali slypėti ir kažkas baisaus, grėsmingo. Tokias dvasias norime atbaidyti. Lietuviai taip pat kabindavo tarpduriuose piktas dvasias atbaidančius amuletus.
Kiekviena tauta renkasi savas tradicijas, savo suvokimą, tačiau po visais tais jausmais slypinčios intencijos yra labai panašios. Ir nė viena tauta nėra visiškai izoliuota nuo kitų įtakos. Nuo seniausių laikų tradicijos ir papročiai susiliedavo, pasikeisdavo bendraujant. Tai natūralus procesas. Žmonės „pasimatuoja“, kas jiems tinka, atmeta, tai, kas nepatinka.
Taip į Helovino ir mūsiškų Ilgių susidūrimą ir žiūriu – jokie papročiai ar kalba nėra sustingę kaip akmenys. Jie yra plastiški, kintantys kartu su žmonėmis. Man nepatinka šiuo metų laiku pasigirstantys bauginimai, gąsdinimai, grasinimai ir smerkimas, žmonių supriešinimas. Manau, kad tikrasis blogis yra būtent tokia skleidžiama energija.