- Moterų informacijos centras dirba jau 15 metų. Kaip per tą laiką keitėsi moterų padėtis Lietuvoje?
- Praėjusiais metais buvo atliktas sociologinis tyrimas apie moterų padėtį Lietuvoje. Jis parodė, kad smurto prieš moteris atvejų mažėja. Tačiau tas mažėjimas yra nežymus. Anksčiau sakydavome, kad smurtą patiria kas trečia moteris, o dabar tas skaičius sumažėja ir siekia 2,8.
Tačiau neramina, kad daugiau smurto šeimoje patiria mergaitės.
Pasiekimas yra tai, kad visuomenė pripažįsta, jog smurtas prieš moteris šeimose egzistuoja. Kai pradėjau dirbti 1996 metais, dažnai susidurdavau su šios problemos neigimu. Net policijos pareigūnai sakydavo, kad lietuviai savo žmonų nemuša. Jie sakydavo, kad gal dažniau mušasi asocialūs asmenys ar rusų tautybės vyrai, bet lietuviai - ne.
Bet tyrimas atskleidė, kad smurtas šeimoje nepriklauso nei nuo tautybės, nei nuo socialinio statuso. Žemesnio išsilavinimo moterys dažniau ieško pagalbos, jos ne taip gėdijasi, kaip labiau išsilavinusios moterys.
Dėl fizinio smurto keliamos privataus kaltinimo bylos, o psichologinį smurtą labai sunku įrodyti ir tuo labiau už jį nubausti.
- Kaip pasikeitė požiūris į karjeros siekiančią moterį?
- Didžiausią diskriminaciją moterys patiria darbo rinkoje. Moteriai, siekiančiai karjeros, reikia būti visa galva geresnei nei vyrui. Mūsų visuomenėje yra įprasta, kad šeima yra moters prerogatyva. Kai darbo ieškosi moteris, faktas, kad ji turi šeimą, yra laikomas dideliu minusu, o kad vyras turi šeimą – dideliu pliusu. Šeimą turintis vyras laikomas subrendusiu ir susitupėjusiu, o moteris, turinti vaikų, yra nepatikima darbuotoja, nes gali praleisti darbą dėl vaikų ligų ar nėštumo.
Nors moterų nedarbas Lietuvoje yra mažesnis nei vyrų, bet jų atlyginimai yra 18-20 proc. mažesni nei vyrų. Jei vyras uždirba litą, moteris – tik 80 centų.
Taip yra visose srityse, net tose, kuriose moterys dominuoja, pavyzdžiui, švietimo ar sveikatos sferose. Vyrams suteikiamos geresnės darbo sąlygos, jie siunčiami į mokymus ir panašiai. O į moterį darbdavys nenori investuoti, nes ji gali bet kada nutraukti darbą dėl vaikų.
- Vaiko priežiūros atostogas Lietuvoje gali imti ir vyrai, ir moterys. Kiek vyrų pasinaudoja tokia teise?
- Tik apie 2 proc. vyrų. Mes pasisakome už modelį, kuris yra Islandijoje. Ten skiriami devyni mėnesiai vaiko auginimo atostogų, tris mėnesius ima bet kas, tris – vyras, tris – moteris. Jei vyras nepasinaudoja tais trimis mėnesiais, bendros šeimos apmokamos atostogos sutrumpėja iki šešių mėnesių.
Islandijos ir Švedijos pavyzdžiai rodo, kad toks modelis naudingas ir pačiai visuomenei: mažėja skyrybų, tėvai jaučia didesnę atsakomybę. O pas mus dažnai būna taip, kad kai tėvai išsiskiria, vaikai lieka pas žmoną, o tėvas visai jais nebesidomi ir nemoka alimentų.
Tik pakeitus požiūrį, įstatymus ir padalinus atsakomybę už šeimą vienodai tiek vyrams, tiek moterims, tik tuomet darbdaviui nebus skirtumo, ką priimti į darbą: vyrą ar moterį. Nes ir vyras ves vaiką į polikliniką ar eis į tėvų susirinkimą.
Pamenu, kaip buvęs Vilniaus meras Juozas Imbrasas apie vieną tėvystės atostogų pasiėmusį savo darbuotoją prieš visą Lietuvą pasakė: „Kas jis per vyras, jei išeina tėvystės atostogų?“
Visuomenėje gaji nuomonė, kad vaiką auginantis vyras yra lepšis.
Nė vienoje valstybėje nėra taip, kaip Lietuvoje, kai pirmąjį mėnesį po kūdikio gimimo ir vyras, ir moteris turi vaiko auginimo atostogas. Nė viena valstybė neturi tokių palankių vaiko auginimo sąlygų.
- Bet juk tai yra gerai, ar ne?
- Viena vertus, tai atrodo gerai, kita vertus, dvejus metus namie išsėdėjusi moteris visiškai iškrenta iš darbo rinkos.
Ir nelabai pasirinksi. Ar daug yra ugdymo įstaigų, kurios priimtų metų nesulaukusius vaikus? O ir išsėdėjus dvejus metus su vaiku, kas po to? Išmokos nutrauktos, vaiką ir toliau reikia maitinti, o moteris jau būna praradusi kvalifikaciją. Ir kas tada?
Aš galvoju, kad vietoj tų didelių vaiko auginimo išmokų, galima būtų dalį pinigų nukreipti į įvairių vaikų priežiūros įstaigų kūrimą. Arba galėtų būti lankstesni darbo grafikai tėvams, kad jie dirbtų ne visą darbo dieną, o po kelias valandas.
Dirbdama viename tarptautiniame projekte pastebėjau, kad Lietuvoje gerai yra tai, kad vaikų darželio auklėtojos turi turėti aukštąjį išsilavinimą. Užsienyje kvalifikuotu auklėtoju laikomas žmogus, baigęs trijų mėnesių kursus. Kad taip būtų Lietuvoje, nenorėčiau.
Bet užsienyje yra daug lankstesnė vaikų priežiūros sistema. Yra darželių, kurie veikia tik kelias valandas, yra tokių, kurie veikia visą parą, yra tokių, kurie dienomis veikia, kaip paprastas darželis, o vakarais tampa vaikų ugdymo centrais. Prancūzijoje populiaru, kad viena mama, esanti vaiko priežiūros atostogose, prižiūri dar kelis svetimus vaikus, o savivaldybė ir tėvai jai už tai kažkiek moka.
- Lietuvoje kovojama dėl abiejų lyčių lygybės. Kokia dabar situacija?
- Lietuvoje de jure yra lygybė, o de facto jos nėra. Nes įstatymai abiems lytims yra vienodi. Pavyzdžiui, kad ir smurto atvejais. Vyrai daugiau smurto patiria gatvėje. Jei sumuša gatvėje, įsijungia visas valstybinis aparatas. Policija pati apklausia liudytojus, surenka visus įkalčius ir panašiai. Jei moterį sumuštų gatvėje, viskas būtų taip pat. Bet daugiausia smurto moteris patiria namuose.
Paradoksalu, bet nesaugiausia vieta moteriai yra namai. Kai ji patiria smurtą namuose, galioja privataus kaltinimo tvarka. Moteriai pačiai reikia susirinkti įrodymus, turi kreiptis į teismą, viską daryti pats. O juk sunku dar ir tai, kad kaltini žmogų, kurį myli, kuris yra tavo vaikų tėvas.
Pasaulinėje praktikoje yra įrodyta, kad kol parlamentuose moterų skaičius nepasieks 40 proc., tol tie klausimai, kurie yra aktualūs moterims, nebus sprendžiami.
Dabar Seime moterų yra 18 ar 19 procentų. Pasakysiu vieną pavyzdį. Suomijos ar Švedijos viename mieste mokykla buvo prie pat kelio. Vyrai nematė problemos, o kai valdžioje atsirado daugiau moterų, buvo įrengta požeminė perėja vaikams.
Kalbant apie vyrų ir moterų padėtį, viskas remiasi stereotipais. O jie kiekvienoje šalyje skirtingi. Lietuvoje plauti grindis yra moterų darbas, o Danijoje tai yra vyrų darbas. Afrikoje kažkurioje šalyje miškų kirtimas yra moteriškas darbas. Lietuvoje vandens nešimas – vyrų darbas, o Afrikoje vandenį ant galvų nešioja moterys. Skiriasi net lietuvių ir latvių požiūris į darbą. Latvijoje, pavyzdžiui, karvių melžimas yra vyrų darbas.
Supratimas, kas yra vyriška, o kas moteriška, formuojamas vaikystėje. Vieną kartą buvo atliktas tarptautinis eksperimentas: tas pats kūdikis buvo aprengtas rožiniais, mėlynais ir geltonais drabužiais. Kai žmonės pamatė rožine spalva aprengtą kūdikį, jie sakė, kad tai yra graži mergaitė, kad ji yra labai jautri. Tą patį kūdikį aprengus mėlynai, žmonės sakė, kad tai yra tvirtas ir stiprus berniukas. Kai kūdikis buvo aprengtas geltonai, žmonės nieko apie jį negalėjo pasakyti, negalėjo jam priskirti jokių vienai ar kitai lyčiai būdingų bruožų. Apklaustieji sakė, kad tai yra tiesiog kūdikis.