Živilė
***
Į klausimą atsako psichologė Olga Meščeriakova:
Sutinku su jumis, Živile. „Mylėk save“ - šiuos žodžius galima rasti beveik kiekviename šiuolaikiniame moterims skirtame žurnale.
Daugeliui jie skamba labai egoistiškai, kaip senovės graikų mitologijos personažo Narcizo, kuris įsimylėjo savo atspindį vandenyje. Ir dažniausiai nesusipratimai kyla dėl to, kad klaidingai suprantame, ką reiškia „mylėti“.
Aukščiausia prasme mylėti reiškia priimti save ar kitą žmogų tokį, koks jis yra.
Dažnai nepriimame savo kūno – kankiname jį drastiškiausiomis dietomis, treniruotėmis ir pan. Arba atvirkščiai – apleidžiame, kišame be saiko maistu, neprižiūrime.
Savo kūną reikia gerbti ir protingai naudoti, nes tik per jį mes galime veikti šiame pasaulyje.
Kitas mūšio laukas – mūsų asmenybė, t.y. mūsų emocijos, jausmai, mintys. Pyktis, nusivylimas, pavydas, baimė – aibė neigiamų emocijų ir dar daugiau situacijų, kurios šias emocijas sukelia.
Mes turime auklėti savo asmenybę, jeigu norime tobulėti, bet graužti save ar kankinti dėl pasakytų žodžių, netinkamo elgesio yra nekonstruktyvu. Reikia eiti ir taisyti – atsiprašyti, atleisti, padėti, pasirūpinti ir pan.
Yra dar trečias dalykas, kuris paprastai pamirštamas, ir kuris yra svarbiausias visoje šioje meilės sau istorijoje. Tai - mūsų siela. Dievas gali dalinti save nė kiek nenuskriausdamas savęs ar savo dalelių. Mūsų siela yra ta dalelė, turinti visas Dievo savybes. Kiekvienas ją turi.