Diana
***
Atsako psichologė Olga Meščeriakova:
Pateikti išsamią ir, svarbiausia, teisingą interpretaciją ir atlikti analizę šiuo metu neįmanoma. Tyrimas nebaigtas, informacijos apie šeimas, kuriose augo mergaitė ir berniukas, trūksta. Galima tik spėlioti, kodėl įvyko ši tragedija, bet jai įvykti priežastis buvo ir, tikriausiai, ne viena. Daug kas pasakys, kad vėl susidūrėme su vaikų agresyvumo problema. Dažniausiai vaikai tampa agresyvūs stebėdami tėvų ar vieno iš tėvų agresyvų elgesį. Agresyvumą skatina žiaurumą demonstruojantys filmai, laidos, internetas.
Nebūtinai vaikas nuolat turi rodyti agresyvumą, kad mes priskirtume jį prie agresyvių vaikų. Tyliai pergyvenamas pažeminimas iš tėvų, mokyklos draugų ar mokytojo pusės - ne ką geresnis ir gali pasireikšti nekontroliuojamos agresijos protrūkiu, dažniausiai nukreiptu prieš silpnesnį asmenį. Ne taip, vaiko manymu, pasakytas žodis ir agresijos gaidukas paleistas. Agresyvumas gali būti ir įgimtas charakterio bruožas.
Sutinku su kitų psichologų ir psichiatrų išsakyta nuomone, kad kol kas didžiausia atsakomybė auginant vaikus tenka šeimai. Laiku pastebėti agresijos pasireiškimus yra būtina, bet svarbiausia patiems rodyti gerą pavyzdį, mylėti vaiką, kalbėti su juo, rodyti savo dėmesį ir nuolat kontroliuoti, stengiantis tai daryti neįkyriai.
Vaikas turi žinoti savo laisvės ribas. Vaikas, ypač paauglys, bandys jas laužyti, bet tokia tėvų pareiga – rasti tinkamus žodžius, paaiškinti šimtas pirmą kartą, kodėl „ne“.
Vaikas nėra, kaip anksčiau buvo manyta, „tabula rasa“ (balta lenta), jis ateina į šį pasaulį su savo charakteriu, teigiamais ir neigiamais bruožais, o tėvai turėtų išmintingai koreguoti neigiamus ir skatinti teigiamus.
Kita problema, mano nuomone, yra ta, kad vaikai nėra atviri su savo tėvais. Lengviau paslėpti, negu išklausyti šimtą kartų girdėtą moralą ar išgirsti niekuo nepagrįstą draudimą. O tėvai neturi laiko aiškinti - jiems ir taip atrodo viskas aišku: „Tu ką, nesupranti?“. Ne, nesupranta, arba supranta, bet nenori priimti būtent taip išsakyto kategoriško atsakymo. Bet koks bendravimas yra menas, o su vaiku ypač.
Neišėjo prisibelsti į vaiko širdį vienaip, bandykite kitaip. Bet pamirškite apie agresyvius metodus, jeigu nenorite iššaukti vaiko agresyvumo. Daug tėvų mano, kad „kietas“ charakteris padės vaikui išgyventi šiame pasaulyje.
Nesutikčiau su tuo, nes žinau tokį dėsnį: „Ką išleisi, tą ir gausi“. Paleisi į pasaulį agresijos dozę, grubiais žodžiais ar elgesiu sureaguodamas į kito žodžius ar veiksmus, gausi atgal su kaupu. Nesakau, kad nereikia kovoti su negražiu, netinkamu elgesiu ir mokyti vaikus bijoti, niekur nelįsti ar drovėtis.
Bet reikia mokyti įvertinti situaciją, bet kokią konfliktinę situaciją spręsti konstruktyviai, rasti tinkamus žodžius, kartais tiesiog nusišypsoti ar pažiūrėti į situaciją su humoru, o kartais pasitraukti iš jos.
Yra toks posakis: kam eikvoji laiką, energiją ir dėmesį, tas ir bręsta. Skirkite nors dalį, nesakau visą, savo laiko, energijos ir dėmesio savo vaikams ir, tikėkimės, jie užaugs subrendusiais žmonėmis, sveikais, dorais, atsakingais už savo veiksmus.