Daugelis žmonių tikina, kad mėgsta teisybę. Bet ne visada jos laikosi.
Specialistai teigia, kad bet kuris žmogus vidutiniškai du kartus per dieną iškraipo tiesą. Netiesos grūdą galima aptikti dviejuose iš trijų pokalbių, kurie trunka bent dešimt minučių.
Po ilgų tyrinėjimų, padėjusių sukaupti žinių apie melavimą, jo motyvus, specialistai priėjo išvadą: žmogus iš prigimties yra melagis.
Kartu paaiškėjo stulbinamas faktas: veidmainiavimas, klaidinanti informacija ir pagražinimai daugeliu atvejų padeda laimėti.
Žinoma, tų, kurių galvoje sukasi baisūs planai, kaip sunaikinti varžovą, apvogti, pažeminti kitą, – mažuma.
Daugelis žmonių per gyvenimą iriasi pasitelkdami nedidelius apgavystės triukus. Toks jų elgesys dažniausiai slepia baimę sulaukti bausmės ar prarasti gerą vardą.
Motyvu meluoti gali tapti gėda („Ne, vakar vakare negėriau, neturiu nė mažiausio supratimo, kaip guzą užsidirbau automobilyje”) ar nenoras būti sukritikuotam („Žinoma, klientą įspėjau laiku”).
Kitas nesako tiesos, norėdamas išsaugoti santuoką („Tomas tikrai tik geras draugas”) ar draugystę („Koks nuostabus kūdikis!”).
Kartais melo griebiamasi iš mandagumo („Salotos buvo puikios!”).
Pagražinimai, išsisukinėjimai padeda sušvelninti tikrovę – tai pasakytina apie melą, vadinamą nekaltu.
„Tad melas – gyvybiškai svarbus. Gyvenimas atrodytų atšiaurus ir žiaurus, jeigu žmonės nuolatos sakytų tiesą”, – teigia Portsmuto (JAV) universiteto melo tyrėjas Aldertas Vrijas.
O garsus airių kilmės anglų rašytojas ir dramaturgas Oscaras Wilde’as kadaise rašė, kad melagis – tikras civilizuotos visuomenės pamatas.
* * *
Žmogaus elgesio tyrėjai ir psichologai jau daugelį dešimtmečių ieško metodų negarbingiems melagiams demaskuoti. Bet šioje srityje pažengta nelabai toli.
Melagių nekamuoja kaltės ir baimės jausmas, kad jie bus nutverti.
Tyrimai atskleidė, kad iki pusės visų vyrų ir 40 proc. moterų sulaužo santuokinės ištikimybės pažadus.
Bet antroji pusė retai suvokia, kad žmona pagražina tiesą, kalbėdama apie bendravimą su vyriškiu, priklausančiu moksleivių tėvų tarybai, o vyras esą užtruko darbe ne dėl projektą vykdančios grupės susirinkimo.
Net tėvai kartais užkimba ant savo atžalų melo kabliuko.
Kartu stulbina tai, kad beveik visi žmonės pervertina savo, kaip detektyvo, gabumus – jie laiko save įžvalgiais melo detektoriais. Tai specialistai vadina savęs apgaudinėjimu.
„Apklausėme apie 15 tūkst. asmenų. Visi tyrimo dalyviai – vokiečiai, amerikiečiai, prancūzai, kitų tautų atstovai – mano esą geri melo demaskuotojai”, – sakė vienas žymiausių amerikiečių melo ekspertų profesorius Paulas Ekmanas iš San Fransisko (JAV).
Iš tikrųjų ant melagių kabliuko pakliuvę žmonės dažniausiai nieko apie tai neįtaria. Retai paaiškėja, kad žmogus buvo apgautas – daugeliu atvejų yla taip ir lieka neišlindusi iš maišo.
* * *
Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje mokslininkai pradėjo ieškoti melą išduodančių signalų – jie tyrinėjo veido išraišką, gestus, kalbą.
Prie pirmųjų melo detektyvų priskiriamas ir Kylio (Vokietija) universiteto psichologą Guntherį Kohnkeną.
„Maniau, kad tų žmonių, kurie pasakoja prasimanytą istoriją, galvos smegenų darbas reikalauja daugiau dėmesio nei tų, kurie atskleidžia tikrus išgyvenimus.
Maniau, kad melagius išduoda lemenimas, pauzės ar skurdi kalba.
Bet atlikę tyrimus aš ir mano kolegos nieko panašaus neradome”, – sakė G.Kohnkenas.
Tačiau paaiškėjo įdomių faktų. Štai amerikiečiai vadybininkai, siekdami ką nors nuslėpti, griebiasi atitinkamo žodyno.
Du Kalifornijos (JAV) Stanfordo universiteto ekonomistai išanalizavo dešimtis tūkstančių ataskaitų ir patikrino, ar jos buvo teisingos.
Paaiškėjo, kad įtartiniausios – koncernų vadovų kalbos, kuriose itin išsamiai pranešama apie naujausius bendrovės laimėjimus.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – JAV investicijų banko „Lehman Brothers” finansų valdybos narės Erin Callan ataskaita apie banko rezultatus, kai iki jo žlugimo buvo likę keli mėnesiai.
Savo pranešime E.Callan net 14 kartų pavartojo žodį „nuostabu”, 24 kartus – „stipru”, 8 – „neįtikėtina”.
Ar galėjo bankininkė nieko nežinoti apie grėsmę, pakibusią virš vieno didžiausių pasaulyje investicijų bankų?
Specialistams įtarimą kelia ir vadybininkų dažnai sakomas „mes” vietoj „aš”, taip pat frazės, panašios į šią: „Kiekvienas iš mūsų žino...”
Žmogaus elgesį tyrinėjantys specialistai ieško ženklų, išduodančių melą: gal neteisybę sakantis žmogus vengia žvilgsnio? Gal jis dažnai stveriasi už nosies ar parausta?
Pasirodo, šie požymiai ne visuomet reiškia, jog žmogus sako netiesą.
Net ir melo detektorius apsirinka. Šis prietaisas parodo, kada žmogus yra susijaudinęs. Bet neteisingai apkaltinto asmens pulsas gali būti toks pat pašėlęs, kaip ir apgaviko.
Paklausti apie ryškiausią signalą, parodantį žmogų meluojant, Kolumbijos, Čekijos, Izraelio, Nepalo gyventojai nurodė: apgaviką išduoda į šalį nukreiptas žvilgsnis.
Tačiau Liucernos (Šveicarija) aukštosios mokyklos psichologė Susanna Niehaus nesutinka su nuomone, kad melagį išduoda netiesus žvilgsnis, tirtančios rankos ir nervingumas.
„Net ir nekaltas žmogus susinervina, kai, tarkim, policininkas įtaria jį meluojant. Ir dėl susijaudinimo jis tampa dar labiau įtartinas”, – konstatavo S.Niehaus, dirbanti ir teismo medicinos srityje.
Tokių pavyzdžių būta ir literatūroje – pravartu prisiminti pavyduolį Otelą, kuris įtarė žmoną neištikimybe.
Dezdemona, įtikinėdama sutuoktinį, kad yra nekalta, sukėlė dar didesnį įtarimą. Otelas, įsitikinęs, kad taip audringai į priekaištus gali reaguoti tik melagė, ją pasmaugė.
Stereotipinis mąstymas atlieka labai svarbų vaidmenį kasdieniame tyrėjų darbe, tvirtina psichologė S.Niehaus. Tai patyrė ir ji pati.
Susanna, dar būdama studentė, su draugu nuėjo į kiną. Salėje siautėjo grupė jaunuolių. Mergina agresyviai riktelėjo keletą įžeidžiamų žodžių. Tuo tarpu jos bičiulis sėdėjo susigūžęs.
Vienas jaunuolis išsitraukė peilį, kilo peštynės.
„Tačiau polininkai manimi nepatikėjo”, – sakė psichologė. Tvarkdariai, psichologės teigimu, įvykį įvertino remdamiesi jos aplinka.
S.Niehaus kilusi iš geros šeimos. Taip išauklėta mergaitė neįžeidinėtų storžievių. Policininkams keista pasirodė ir tai, kad į konfliktą įsivėlusios draugės neužstojo vaikinas.
Vienas policininkų trenkė į stalą ir riktelėjo: „Klok viską, kaip buvo!”
Po šių žodžių S.Niehaus iš tikrųjų pradėjo elgtis nervingai, o tai dar labiau sustiprino policininkų įsitikinimą, kad mergina meluoja.
Psichologė teigia, kad netinkamai apklaustas liudininkas savo elgseną ir kalbą tarsi priderina prie tyrėjo klausimų ir elgesio, kad liudijimas atrodytų įtikimas.
Nutverti žmones sakant netiesą labai sunku. Bet būtent tuo dabar užsiima Anglijos ir Švedijos tyrėjai.
Portsmuto universiteto melo problemų tyrėjas A.Vrijas siūlo gaudyti melagius tokiu būdu: tyrėjas turi paprašyti įtariamojo atkurti nusikaltimo veiksmą atvirkštine eilės tvarka.
Galvos smegenys, intensyviai dėliojančios melo konstrukciją, privalėtų veikti dar greičiau ir nebeįstengtų aprėpti gana daug faktų, padedančių suklastoti tiesą. A.Vrijo manymu, anksčiau ar vėliau melagis išsiduotų.
XVIII amžiuje anglų poetas Alexanderis Pope’as sakė, kad tas, kuris sako netiesą, nesupranta, kokią sunkią naštą užsikrauna ant pečių: „Jis būna priverstas dar 20 kartų sumeluoti, kad išsaugotų ankstesnį melą.”
Teismo medicinos psichologai siekia rasti universalų principą, padedantį pergudrauti melagius.
Ir nors tyrimų pradžia – daug žadanti, blogi laikai melagiams, veidmainiams ir apgavikams dar ateis negreitai. Mat pačius geriausius ir veikliausius melagius sunku prigriebti.
* * *
Europos tyrėjai paskelbė apžvalginę studiją „Geri melagiai”.
„Aukšto rango asmenims melas – priimtinas būdas, padedantis siekti tikslo”, – sakoma šioje studijoje.
Tarp tokių asmenų vardijami politikai, profesionalūs vadybininkai, komercijos direktoriai, aukšto meistriškumo sportininkai.
Kolumbijos universiteto socialinės psichologijos specialistė Dana Carney teigia: „Nekyla nė mažiausios abejonės, kad, pavyzdžiui, konferencijai vadovaujantis asmuo nesijaus blogai sakydamas netiesą. Kur kas blogiau jausitės jūs, nutvėrę jį meluojantį.”
Štai kodėl melagiai išlipa iš balos sausi.
Yla išlenda iš maišo
Kaip išsisukti iš bėdos? Pameluoti! Taip nešvarius savo darbus neretai dangsto net ir įžymybės ar pasaulio galingiausieji.
Seimo narės Astos Baukutės bei jos sutuoktinio Kęstučio Rupulevičiaus melas išlindo į dienos šviesą.
2009-ųjų rugsėjį K.Rupulevičius, važiuodamas žmonos A.Baukutės nuomojamu visureigiu, sostinės centre atsitrenkė į šviesoforą, jį nuvertė ir paspruko.
Seimo narė, iškviesta į Vilniaus kelių policijos valdybą paaiškinti, kur yra liudytojų avarijos vietoje pastebėtas automobilis, tvirtino, kad Klaipėdoje.
Tačiau dar tą pačią dieną automobilį surado žurnalistai. Apgadintas visureigis stovėjo vieno sostinės serviso automobilių remonto dirbtuvių aikštelėje.
K.Rupulevičius pareigūnus taip pat vedžiojo už nosies ir nesakė, kur yra visureigis.
„Su šia moterimi neturėjau jokių lytinių santykių”, – taip JAV prezidentas Billas Clintonas 1998 metų sausį gynėsi nuo priekaištų, esą turėjo romaną su Baltųjų rūmų stažuotoja Monica Lewinsky.
Magnetofono įrašai ir intymi M.Lewinsky išpažintis tų pačių metų rugpjūtį atskleidė, kad tuometis JAV prezidentas melavo.
Meluoja ar ne? Taip pasaulyje svarstoma apie Italijos premjerą Silvio Berlusconi.
Neseniai paskelbta, kad politikas turėjo lytinių santykių su daugybe nepilnamečių prostitučių.
Pareigūnai tvirtina, kad premjeras mokėdavo merginoms pinigus ir leisdavo nemokamai naudotis jo apartamentais.
Mergišiaus reputaciją turintis S.Berlusconi griežtai neigia pirkęs meilę už pinigus.