Grįžęs tepasako, kad nieko blogo jis nepadarė - nepavogė, neužmušė. Kai pasiekia ribą tarp lošimo ir gėrimo, jis sustoja ir tada būna atokvėpio metas - viskas gražu ir santykiai, ir darbai, namai. Bet po kurio laiko jis vėl pradeda blaškytis ir tada jau lauk - loš arba gers, o aš ir vėl būsiu nelaiminga. Kaip man elgtis? Palikti jo nenoriu, nes jausmai man labai svarbūs. Finansiškai aš nuo jo esu, galima sakyti, nepriklausoma, nes pareigas esame pasiskirstę ir jas vykdome, skolų neturime, tad skųstis, kad jis nesirūpina šeima negaliu - vaikui jis – idealas. Tačiau man vis trūksta tos „dūšios ramybės“.
Lina
***
Į klausimą atsako Olga Meščeriakova:
Nenuostabu, Lina, kad jums trūksta tos „dūšios ramybės“. Pirmiausia dėl to, kad negalite pasitikėti savo vyru – neaišku, kada gali prasidėti jo „blaškymosi“ periodas, o antra vertus, tikriausiai nerimaujate dėl to, kad situacija gali tik blogėti.
Kai negeria – idealus vyras ir tėvas, kai užgeria ir lošia – niekas jam nesvarbu: nei šeima, nei vaikas. Sunku priimti ir suderinti tokius nesuderinamus dalykus. Alkoholizmas (jūsų vyras dar nėra alkoholikas, bet pusiaukelėje) ir lošimas yra sunkiai gydomos priklausomybės.
Akivaizdu, kad jūsų vyras jau spąstuose ir jam reikalinga pagalba. Bet neįmanoma padėti tam, kuris neigia ar nesuvokia patekęs į bėdą. Pradėkite kalbėtis su vyru ir sakyti jam, ką jaučiate, ką išgyvenate dėl tokio jo elgesio.
Jūsų vyras kol kas nesupranta, kad, nors niekam kitam blogo nepadarė, didžiausią žalą jis daro jūsų sūnui, jūsų santykiams, šeimos gerovei. Apsišarvuokite kantrybe ir meile, nes tik meilė jūsų vyrui padės jums nenuleisti rankų, kalbėtis, tūkstantį kartų kartoti tą patį ir pagaliau sulaukti tos minutės, kai jūsų vyras pripažins savo bėdą ir pats norės iš jos kapstytis.