„Reikėjo kažką daryti, norint pasipriešinti šitam klastingam senėjimui, jam įsakmiai paliepti dar bent dešimt metų mane aplenkti. Norėjau sau leisti turėti naują galvą. Atradau, kad aš pati sau esu neįkainojamas gėris ir nusipelniau šitos nepadoriai brangios dovanos – veido ir kaklo odos patempimo. Esant galimybei, šiek tiek pakoreguočiau ir savo nosį“, - rašė prancūzų rašytoja feministė Benoîte Groult apie savo pasiryžimą grožio operacijai. Lygiai taip pat kaip ji, apmulkinti senatvę padedant moderniajai medicinai nori daugybė žmonių. Rūpinimasis savo išvaizda tampa ir statuso simboliu.
Faktas, kad kosmetinės operacijos jau nebėra vien tik žvaigždžių ir žvaigždučių kasdienio pasaulio dalis, rodo ir internetinio žaidimo „Miss Bimbo“ sėkmė. Prancūzų gamintojai 2008 metais į rinką paleido prancūzišką, o netrukus ir anglišką šio žaidimo versiją. Svetainėje registruojasi milijonai mergaičių iš viso pasaulio, kad galėtų prižiūrėti ir puoselėti savo virtualią „panelę Bimbo“.
Reikia tinkamai investuoti pradinį 1000 JAV dolerių kapitalą, kad tavo virtualusis alter ego rinktų taškus ir patektų į aukštesnį žaidimo lygį. Savo kompiuterinei lėlei su pradiniu IQ 70 galima nupirkti ir įvairių kvalifikacijos kėlimo kursų, bet kur kas greičiau skinamasi į priekį, jeigu jai padovanojama kietų skudurų, šukuosena, silikoniniai implantai ar veido odos patempimas. Išnaudojus biudžetą, sąskaita gali būti papildyta realiais eurais SMS žinutėmis.
Tėvai ir pedagogai piktinasi, kad šitas žaidimas bruka mergaitėms netinkamą grožio idealą. Tuo tarpu 23 metų virtualiosios „Miss Bimbo“ kūrėjas savo produktą laiko nekalta pramoga. Tačiau skaičiai iškalbingi.
Vis jaunesnės ir jaunesnės merginos užsikrečia savęs tobulinimo troškimu ir jį realizuoja. Vokietijos estetinės ir plastinės chirurgijos draugija paskelbė, kad 2010 metais trečdalis visų moterų pacienčių buvo 18-30 metų amžiaus. Populiariausia chirurginė intervencija tarp jaunų moterų buvo krūtinės didinimas. Daugėja ir vyrų, dėl grožio pasiryžtančių gultis po skalpeliu. Vyrų tarpe pirmauja akių vokų patempimo operacija.
JAV plastinė chirurgija yra, ko gero, greičiausiai auganti medicinos sritis. Amerikos plastikos chirurgų draugijos duomenimis, 2009 metais, nepaisant ekonominės krizės, amerikiečiai paklojo 10 mlrd. dolerių už daugiau kaip 12 mln. kosmetinių operacijų – per pastaruosius devynerius metus “apyvarta” čia išaugo 70 procentų. Kai kurie pacientai yra vos 13 metų amžiaus. Nors rimti chirurgai laikosi taisyklės neoperuoti asmenų, jei jie nepilnamečiai, tokių jaunų pacientų operacijoms sutikimą duoda jų tėvai.
Vokiečiai tokių tikslių duomenų neturi. Kai kuriais apskaičiavimais, 2008 metais buvo atlikta apie 500 tūkst. grožio operacijų. Dar prisideda apie 300 tūkst. mažesnių, vadinamųjų „pietų pertraukos intervencijų“ - lūpų padidinimas įšvirkščiant silikono ar raukšlių išlyginimas botulino toksino ar hialurono rūgšties injekcijomis. Berlyne ar Hamburge už „botokso“ injekciją, leidžiančią vieneriems metams užmiršti raukšles, nepagailima 600 eurų.
2010 metų lapkritį apklausus 1000 asmenų, trečdalis atsakė, kad kiekvienas turi teisę laisvai pasirinkti, ar gražintis chirurgų pagalba, ar ne. Pusė apklaustųjų plastines operacijas pateisina, jeigu žmogus dėl savo išvaizdos patiria kančias, o šeštadalis pasisako kategoriškai prieš. Ketvirtadaliui apklaustųjų mintis apie tokią pasigražinimo priemonę nekilo dėl finansinių aplinkybių, o apie dešimt procentų apklausos dalyvių – beveik po lygiai vyrų ir moterų – jau yra operavęsi arba greitu metu ketina tai padaryti.
Kitų apklausų rezultatai patvirtina tą pačią tendenciją. 2009 metais buvo apklausta per 1000 mergaičių ir moterų. Rezultatas – 68 procentų suaugusių moterų yra nepatenkintos savo išvaizda, ir kas ketvirta mergaitė pasakytų „taip“ plastinei operacijai, jeigu tik kas nors jai suteiktų tokią galimybę. 2009 apklausus jaunimą nuo 11 iki 17 metų paaiškėjo, kad jie ypatingai kritiškai žiūri į savo išvaizdą. Apklaustų žmonių nuomone, populiariausios yra šios operacijos: pilvo sienos plastika, riebalų nusiurbimas, krūtų mažinimas ir krūtų pakėlimas.
Atrodo, nėra kūno dalies, kurios nepaliestų grožio chirurgo skalpelis. 2007 metais psichologai ir ginekologai įspėjo apie kosmetinės genitalijų chirurgijos augimą Didžiojoje Britanijoje. Nacionalinės sveikatos tarnybos duomenimis, per praėjusius penkerius metus norinčių susimažinti lytines lūpas skaičius išaugo dvigubai, ir dauguma to pageidavo vien dėl estetinių sumetimų.
Auga ne tik „vaginos dizaino“ rinka. Net ir tokios kūno dalys kaip pėdos kišamos po plastikos chirurgų peiliais. Dar 2003 metais mados žurnale „Vogue“ specialistai pranešė apie didėjančią chirurginio pėdų pakeitimo paklausą, kad šios tiktų ir į madingus aukštakulnius, ir gerai atrodytų įsispiriamose šlepetėse bei basutėse.
Kodėl tobula išvaizda tampa vis svarbesnė? Sociologai polinkį tobulinti kūną chirurginėmis priemonėmis laiko didėjančios individualizacijos pasekme.
Vakarų šalyse vis labiau silpsta tradiciniai ryšiai. Kartu auga individo atsakomybė už savo paties biografiją. Tapatybė vis rečiau apibūdinama per šeimą, gyvenamąją vietą ar priklausymą kokiai nors profesinei sričiai. Viso to pasekmė – išvaizda dar stipriau nei anksčiau rodo, kas mes esame.
Kadangi socialiniai santykiai šiandieniniame pasaulyje retai išlieka visam gyvenimui, partnerio ieškojimas lieka aktuali tema visų amžiaus grupių, taip pat ir vidutinio bei vyresnio amžiaus žmonėms. Tiek moterys, tiek vyrai savo šansus „vedybų rinkoje“ vertina kaip didesnius, jeigu gamtai bus šiek tiek „pagelbėta“. Pastarųjų metų studijos JAV rodo, kad partnerio paieškos gali prisidėti apsisprendžiant dėl plastinės operacijos.
Prisideda ir mada - mūsų drabužiai tapo labiau permatomi. Jie jau nebepridengia taip meniškai, kaip anksčiau, o negailestingai išryškina linijas. Bet dėl medicinos pažangos grožio operacijos tapo saugesnės ir pigesnės. Nebereikia būti dideliu turtuoliu, kad galėtum tai sau leisti.
Bet ko gero svarbiausias vaidmuo čia tenka masinės informacijos priemonėms. Idealizuotus kūnų atvaizdus matome gal net dažniau, nei realių žmonių. Iš kiekvieno stendo, iš didžiųjų laikraščių pirmųjų puslapių ir iš žurnalų viršelių mums šypsosi gražūs žmonės. Reklama tobulą kūną padarė tokį pastebimą, kaip niekada anksčiau. Jaunatviška, patraukli išvaizda šiandien tapo socialinės sėkmės simboliu.
Žinoma, kalbant apie visuotinai brukamus vaizdus, turimos galvoje estetinės fikcijos, o ne realių kūnų atvaizdai. Harvardo medicinos mokyklos psichologė Sherrie Delinsky nustatė, kad padidėjusi masinės informacijos priemonių įtaka sustiprina plastinių estetinių operacijų troškimą.
Miuncheno universiteto Komunikacijos mokslų ir žiniasklaidos tyrimų instituto duomenimis, per vokiškas televizijas 2003 metais vien per keletą mėnesių, nuo vasario iki gegužės, buvo parodyta virš 1250 laidų estetinės chirurgijos tema. 8 procentai iš jų buvo vadinamieji operacijų šou. Šis palyginti naujas laidos formatas, kur kandidatai gali laimėti nosies korekciją, veido odos patempimą ar pilvo sienos operaciją, kilęs iš JAV ir ten kas savaitę prie ekranų prirakina iki dešimties milijonų žiūrovų.
Visos šios laidos sukurptos pagal tą patį modelį. Pirmiausia pristatomi kandidatai ir papasakojamos jų patirtos kančios. Žiūrovui pateikiamos istorijos apie bjaurųjį ančiuką vaikystėje, ir konstatuojama, kad čia gali padėti tik plastinė operacija.
Laidoje „Gulbė – pagaliau graži!“, kuri Vokietijoje yra grožio šou prototipas, atrinktos kandidatės trims mėnesiams atvyksta į vadinamąją grožio stovyklą, kur, padedant fitneso treneriams, mitybos ekspertams ir, visų pirma, plastikos chirurgams, dirba su savo išvaizda. Dalyvių spektras apima ir vienišas, ir ištekėjusias bei vieną ar daugiau vaikų turinčias moteris. Amžiaus vidurkis yra apie 32 metus. Moterys yra pačių įvairiausių profesijų atstovės – tarnautojos ir verslininkės, lankančios perkvalifikavimo kursus ir namų šeimininkės.
Stovykloje nėra veidrodžių. Tik šou pabaigoje dalyvės prieš įjungtas kameras gauna galimybę pažvelgti į veidrodį. Riedant draugų ašaroms, moterys komentuoja savo naują nosį ar padidintą krūtinę žodžiais, panašiais į „Pagaliau tapau žmogumi, kokiu visada norėjau būti!“
Kaip priežastį dalyvauti tokiose laidose beveik visos kandidatės įvardija pasitikėjimo savimi stoką, negatyvų savęs įsivaizdavimą ir nepasitenkinimą savo kūnu – pasibaigus šou, šie dalykai, žinoma, pasikeičia į gerąją pusę. Nors tokio tipo laidose niekada nevartojami žodžiai „grožio idealas“, visos dalyvės, kaip taisyklė, tiksliai įsivaizduoja, kaip turi atrodyti teisingos formos nosis ir gera figūra.
Tokios laidos, kaip „Gulbė – pagaliau graži!“, ir Vokietijoje laikosi reitingų viršūnėse, bet provokuoja ir kritikus, kurie aršiai pasisako už natūralų grožį ir piktinasi kosmetinėmis operacijomis.
Psichologus domina klausimas, kas verčia žmones naudotis plastikos chirurgų paslaugomis. Nauji tyrimai pateikia kitokį vaizdą: iš esmės, priežastys, dėl kurių kas nors – daugiausiai vis dar moterys – ryžtasi chirurgiškai koreguoti savo kūną, yra vidiniai (pačių išsikelti) ir išoriniai (primesti iš išorės) motyvai. Ši perskyra yra teorinė, nes praktiškai ryžtantis operacijai kaip priežastis dažniausiai būna minimi abu aspektai.
Psichologės iš Filadelfijos Canice Crerand su kolegomis atliktas tyrimas rodo, kad, pasididindamos krūtis, dauguma moterų tikisi geresnės psichologinės savijautos, žymiai geresnės gyvenimo kokybės ir aukštesnės savigarbos (vidiniai motyvai) bei darnios partnerystės (išorinis motyvas). Kaip svarbiausia priežastis operacijai buvo įvardijama nepasitenkinimas savo išvaizda.
Kita amerikiečių mokslininkų grupė, 2009 metais tyrusi, kodėl moterys ryžtasi gultis po plastikos chirurgo skalpeliu, nustatė keturis svarbiausius veiksnius: bendras nepasitenkinimas savo kūnu, noras ištaisyti konkrečius defektus (pavyzdžiui, atlėpusias ausis ar kreivą nosį), socialinės atskirties patirtis (bjauriojo ančiuko patirtis vaikystėje) ir idealai iš masinės informacijos priemonių. Stipriausias iš šių veiksnių – nepasitenkinimas savo kūnu.
Bet ar klientams po operacijos iš tiesų tampa geriau? Roberta Honigman su kolegomis iš Melburno Psichinės sveikatos tyrimų instituto 2004 metais analizavo šį klausimą. Beveik visada po plastinės operacijos žmonių psichologinė savijauta pagerėdavo. Tiktai labai nedaugelis sakydavosi nepajutę jokios naudos, o visiškai reti atvejai, kai žmonės po operacijos pasijusdavo blogiau, nei prieš tai.
Neigiamus padarinius pajuto daugiausia jauno amžiaus pacientai, taip pat tokie, kurie buvo nusivylę jau anksčiau atliktomis operacijomis. Nedaug laimėję iš plastinės operacijos jautėsi ir tie, kurie norėjo tik ištaisyti minimalų fizinį defektą arba pagerinti santykius su partneriu. Tą patį galima pasakyti apie pacientus, turėjusius prasilenkiančių su realybe lūkesčių, sergančius depresija, turinčius baimių ar psichikos sutrikimų.
Kad žmonės, chirurginiu būdu keičiantys savo išorę, gana dažnai gali turėti psichikos susirgimų požymių, mokslininkams įtarimų kelia pacientės, besidedančios krūtų implantus.
Septintajį – devintajį praėjusio amžiaus dešimtmetį atlikti tyrimai užfiksuodavo, kad krūtis besididinančios moterys yra keistos asmenybės, o naujų standartizuotų apklausų analizė aiškiai parodė, kad situacija yra prastesnė.
Trys nepriklausomi tyrimai, atlikti 2003-2004 metais, parodė, kad krūtis besididinančios pacientės dažniau gydėsi pas psichiatrus ir vartojo daugiau psichotropinių vaistų, nei gyventojų vidurkis, ir daugiau už tuos asmenis, kurie plastinės chirurgijos būdu keitė kitas kūno dalis.
Tačiau visi šie tyrimai turi metodologinių trūkumų. Gali būti, kad rezultatai buvo iškreipti, psichologų žodžiais tariant, „vengiant kognityvinio disonanso“: kas turi retrospektyviai spręsti apie laisvanoriškai atliktą ir nepigiai kainavusią operaciją, tas žiūri į ją teigiamai. Nes kas gi noriai prisipažins padaręs klaidingą sprendimą?
Taigi, vargu ar įmanoma iš dabartinių tyrimų situacijos padaryti išvadas, kad moterys, besididinančios krūtis, dažniau būna psichiškai nesveikos. Tikra atrodo tik tai, kad dauguma klienčių po operacijos būna kur kas labiau patenkintos savo kūnu – bent jau pirmuosius dvejus metus. Operacijos poveikis ilgesniam laiko tarpui nebuvo tiriamas.
Dabartinėmis žiniomis, grožio chirurgų klientai atrodo dažniau nei vidutiniškai kenčiantys nuo kūno dismorfinio sutrikimo (liguisto nepasitenkinimo savo kūnu).
Tai parodė daugybė tyrimų, taip pat ir C.Crerand su kolegomis 2006 metais atliktas tyrimas. Pasirodė, kad šio susirgimo požymių turi 2-15 proc. plastikos chirurgų klientų. Jie pernelyg nagrinėja savo įsivaizduojamus kūniškus trūkumus ir jaučia nepaliaujamą spaudimą tikrinti savo išvaizdą veidrodyje. Šie žmonės skiria labai daug laiko įsivaizduojamo grožio trūkumo maskavimui. Palaipsniui jie susikuria tokių stiprių kompleksų, kad atsiriboja nuo savo socialinės aplinkos ir sunkiai įstengia vykdyti savo kasdienius įsipareigojimus.
Katherine Phillips iš Providenso Browno universiteto dar 1997 metais ištyrė 188 pacientus, kenčiančius nuo kūno dismorfinio sutrikimo, ir apklausė, kurias savo kūno dalis jie laiko pačiomis bjauriausiomis. Ydų sąrašo viršuje atsidūrė odos problemos (65 proc.), tada sekė plaukai (55 proc.), nosis (39 proc.), akys (19 proc.), kojos (18 proc.), ir galiausiai – krūtys moterų atveju ir krūtinės raumenys vyrų atveju (14 procentų).
Suprantama, kad dėl šio susirgimo kenčiantys žmonės svajoja savo kančias įveikti su skalpeliu. Dėl to plastikos chirurgai turėtų išankstinio pokalbio metu patikrinti, ar klientas neturi šio sutrikimo. Tipiškas šios giliau slypinčios problemos požymis, kad žmogus bus beveik visada nepatenkintas rezultatu, netgi tada, kai pagal plastinės chirurgijos meistriškumo kanonus operacija pavyksta sėkmingai.
Kai kurie iš šių pacientų netrukus po operacijos staiga atranda kitą pasibjaurėtiną kūno dalį ir būna pasiryžę dėl to imtis skubių veiksmų. Iki šiol nė vienas atliktas tyrimas neparodė, kad sveikiems žmonėms po plastinės operacijos atsirastų poreikis atlikti dar vieną.
JAV atlikti tyrimai parodė, kad nuo kūno dismorfinio sutrikimo dažniau kenčia moterys, nei vyrai. Vokietijoje 2006 metais atlikto tyrimo duomenimis, šį sutrikimą turi 1,7 proc. gyventojų. Konkrečiose grupėse skaičiai kur kas aukštesni: tarp odos ligų gydytojų pacientų sergančiųjų šiuo psichikos sutrikimu skaičius svyruoja nuo 12 iki 23 procentų.
Bet ligoniai toli gražu ne visi. Daugeliui žmonių plastinė chirurgija yra tiesiog priemonė padidinti savo patrauklumą, suformuoti idealų savo kūno vaizdą, panašiai, kaip dietomis ar treniruotėmis sporto klubuose. Žmonės, besidarantys plastines operacijas vien iš kosmetinių paskatų, neturi jokių psichologinių nukrypimų požymių, ir dažniausiai būna patenkinti operacijos rezultatu.
Medicinos istorikas ir psichiatras Sanderas Gilmanas, 1999 metais išleidęs pirmąją grožio chirurgijos istoriją, buvo teisus prognozuodamas: „Ateityje darytis plastines operacijas taps normalu“. Anot mokslininko, bent jau nedidelės procedūros, tokios, kaip ortodontinės korekcijos dantų kabėmis, dar prieš pusę amžiaus buvusios egzotika, greitai taps kasdienybe.