***
Šiandien manęs visiškai netrikdo tas faktas, kad mano dukterys yra lesbietės. Bet nuėjau ilgą kelią, kol su tuo susitaikiau. Kaip ir daugybė kitų tėvų, galbūt atsidūrusių panašioje situacijoje, aš iš pradžių sunkiai priėmiau naujieną. Kelis mėnesius mano galvoje sukosi tik vienas klausimas – kodėl?
Kate yra mano vyresnėlė, jautri ir mąsli mergina, pabaigusi universitetą ir gyvenanti Londone, kur dirba mados pramonėje. Dabar jai 23, o kai pasisakė, kad yra lesbietė, buvo 21-erių. Buvo grįžusi namo iš universiteto, mudvi sėdėjome jos kambaryje, kai ji pradėjo pasakoti apie tai, kaip ką tik išsiskyrė. Su moterimi.
Buvau šokiruota. Bet prisimindama Kate 16 metų, dabar matau, kad ženklų buvo – filmai, kuriuos ji žiūrėjo, knygos, kurias skaitė. Aš tiesiog juos ignoruodavau.
Be to, ji nesielgė kaip berniūkštis, netgi turėjo vieną ar kelis vaikinus.
Kai pasakiau naujieną savo vyrui, jis tik trūktelėjo pečiais. Jam niekada neatrodė, kad Kate homoseksualumas yra problema.
Tada, po kelių mėnesių, Lucy, kuriai dabar 21 metai, mums abiems pasakė, kad taip pat yra lesbietė. Mes su jomis susitikome papietauti Braitone ir prisimenu, kad labai džiaugiausi matydama jas abi kartu. Modelio figūros Kate ir gražiąją Lucy – Nigellos Lawson ir Keiros Knightley mišinys žaviu veidu ir banguotais plaukais.
Mes manėme, kad pietūs tėra proga pasipasakoti apie studentiško gyvenimo smulkmenas, kol Lucy nepaskelbė, kad turi sunkią naujieną. Mes padėjome lazdeles ir laukėme, kol aš neištvėrusi nutraukiau tylą: „Tu nėščia?“ „Ne, - atsakė. Tada giliai įkvėpė ir tarė: Aš lesbietė.“
Šįkart šokas buvo toks didelis, kad pritrūkau kvapo. Lucy paaiškino, kad privalėjo mums tai pasakyti, nes turi merginą ir ketina su ja po Kalėdų keliauti atostogoms į Prahą. Jos tą vasarą susipažinusios Londone.
Nė vienas iš mūsų nebenorėjo valgyti. Aš nežinojau, ką pasakyti – kaip ir visi kiti. Pasiėmėme paltus ir išėjome, palikę puspilnes lėkštes.
Važiuodami traukiniu namo mes su Davidu sėdėjome greta ir šnabždėjomės apie patirtą šoką. Aptarėme galimus scenarijus. Ar ji bando mėgdžioti seserį? Ar ji išgyvena kokį nors maištavimo laikotarpį? Nori šokiruoti arba tiesiog eksperimentuoja? Gal Braitonas, šalies gėjų sostinė, ją suviliojo?
Daugybę kartų permąsčiau jos vaikystę – kaip ir jos sesers prieš tai. Ji buvo gana berniukiška mergaitė – bet juk daugybė mergaičių tokios.
Ateinančias keletą savaičių gedėjau dėl gyvenimų, kurių mano dukterims neteks gyventi. Mane slėgė mano pačios atsakomybės jausmas. Juk jei abu mano vaikai – vieninteliai vaikai – yra homoseksualūs, tai kažkokiu būdu tai turi būti mano kaltė. Ar aš kalta?
Vėlgi permąsčiau jų vaikystę. Taip, aš buvau dirbanti mama ir iki 12 metų jos turėjo aukles, bet mes visada buvome tokios artimos, tokia mylinti šeima. Kiekvieną vakarą kartu vakarieniaudavome, atvirai kalbėdavomės. Važiuodavome į ilgas ir fantastiškas atostogas. Abi mergaitės puikiai mokėsi mokykloje.
Tiesą sakant, labai didžiavausi, kad su jomis neturėjau jokių paauglystės problemų. Aš pratusi spręsti problemą, kai su ja susiduriu. Bet ši man pasirodė gerokai viršijanti mano galias.
Vienas dalykas yra susitaikyti su mintimi, kad vienas iš tavo vaikų homoseksualus. Kad neturi nė vieno heteroseksualaus vaiko – visai kas kita.
Prikuri savo vaikams tiek daug planų ir svajonių apie tai, koks bus jų gyvenimas. Įsivaizduoji, kaip jie baigs mokyklą, mokysis universitete, tuoksis, turės vaikų. O dabar mano svajonės apie anūkus, rodės, tirpsta ore. Atrodė, kad staiga iš manęs viskas buvo atimta.
Davidas reagavo visiškai kitaip nei aš. Jis sako, kad gyvenimas nėra juodas ir baltas – jis pilkas. Jis visiškai nesigraužia dėl to ir sako, kad tai ne problema. Kol jo mylimos dukterys yra laimingos, jis irgi laimingas.
Tuo metu aš mąsčiau kitaip. Man gėda prisipažinti, bet pirmoji mano mintis buvo „ką pagalvos kiti?“ Įsivaizdavau, kaip draugai šnabždėsis tyliais nustebusiais balsais, kupinais užuojautos. „Vargšė Colette... Įsivaizduoji – abi mergaitės lesbietės!“
Tiesą sakant, draugai ir šeima reagavo palankiai. Nė vienas iš jų nebuvo toks šokiruotais kaip aš.
Mes gimstame heteroseksualioje visuomenėje – tokia yra priimta norma. Mes auklėjame savo vaikus ir švelniai juos stumiame „teisinga“ kryptimi. Ir, žinoma, aš niekada nebuvau susidūrusi su žmogumi, turinčiu du homoseksualius vaikus.
Dabar, po ilgo domėjimosi ir, galų gale, susitaikymo, aš suprantu, kad jos nėra išskirtinės, o tokios pačios, kaip milijonai žmonių visame pasaulyje dabar ir nuo seniausių laikų. Ilgus šimtmečius homoseksualumas buvo priimamas visur nuo Kinijos iki Afrikos, tarp graikų ir Amerikos indėnų.
Per pastaruosius dvejus metus turėjau nugalėti savo pačios prietarus. Be abejo, tai buvo ilgas ir sunkus kelias. Mane šokiruodavo nedidelės smulkmenos. Kate draugė likdavo nakvoti ir vieną kartą apkabino Kate priešais jos senelę. Mano miela tradicinių pažiūrų motina nė kiek nesusijaudino, sužinojusi apie lytinę jų orientaciją. Tiesą sakant, aš sureagavau daug blogiau nei ji.
Iš pradžių man buvo sunku priprasti prie minties, kad dvi moterys gali miegoti kartu. Bandžiau apie tai negalvoti. Bet tikriausiai daugumai motinų sunku galvoti apie dukterų seksualumą.
Aš nenorėjau negalvoti, norėjau sugebėti susitaikyti su mintimi, taigi prisijungiau prie paramos grupės, pavadinimu „Šeimos kartu“. Tai Londone veikianti savitarpio paramos grupė homoseksualių vaikų tėvams. Dabar visiems savo draugams ir pažįstamiems galiu nedvejodama pasakyti, kad turiu dvi lesbietes dukteris.
Su savo mergaitėmis apie tai kalbėjome daug. Lucy papasakojo, kad jai buvo sunku priimti savo orientaciją, o Kate – ne.
Lucy man sakė: „Kai mokiausi mokykloje, supratau, kad man patinka merginos, bet maniau, kad tai laikina, kad visi išgyvena tokį laikotarpį, todėl nekalbėjau apie tai. Įtikinau save, kad man patinka vaikinai, ir bandžiau daugiau apie tai nebegalvoti.
Labai jaudinausi, ką pasakysite tu ir tėtis. Bet tada supratau, kad privalau nemeluoti sau. Aš noriu merginos, o ne vaikino.“
Pasiryžau sužinoti kiek galima daugiau apie tai, ką jos išgyveno. Kai kurie mokslininkai mano, kad gali egzistuoti homoseksualumo genas, perduodamas šeimoje. Mūsų giminėje nepažįstu nė vieno homoseksualaus žmogaus – bet vėlgi, galbūt aš tik nežinau. Žmonės praeityje susidūrė su tokiu priešiškumu, kad dabar galbūt slepia.
Laimei, dabar gyvename tokioje visuomenėje, kuri daug labiau priima gėjus ir lesbietes. Abi mano dukterys yra labai meniškos, mąslios asmenybės. Dabar suprantu, kodėl jos nenori sau meluoti.
Kai bendrauju su homoseksualiais jų draugais, mane stebina, kokie jie sąžiningi, turintys tvirtą nuomonę, kokie linksmi ir protingi. Jų kartos žmonėms homoseksualumas nėra problema.
Tai mano karta turi susidurti su savo išankstiniais nusistatymais. Turi pakoreguoti visus planus, kuriuos kūrei savo vaikų ateičiai.
Iš pradžių mane trikdė mintis apie dvi vaiką auginančias moteris – toks šeimos modelis nebuvo man pažįstamas. Bet vėliau pabendravau su homoseksualiomis šeimomis ir pamačiau, kad jos puikiai funkcionuoja.
Tiesa tokia, kad vaikams reikia saugių ir mylinčių namų. Jei jiems netrūksta šilumos ir saugumo, jie gali susidoroti su visomis gyvenimo negandomis, kaip ir bet kas kitas.
Tačiau aš turėjau iš naujo permąstyti visus savo susikurtus jų ateities planus. Reikia atsisakyti stereotipinės šeimos idėjos, kad būsi senelė tradicine prasme.
Kurį laiką Kate ir Lucy homoseksualumas buvo kaip siena tarp mūsų. O šiandien aš į jas žvelgiu kaip ir anksčiau – tik su meile.
Žinau, kad joms iškils sunkumų – joms jau teko kęsti nemalonias homofobiškas pastabas, – bet jos žino, kad aš visada šalia.