„Visada prisiminsiu tą dieną, – sako Marlene. – Berniukai - septynerių Paulas ir penkerių Simonas - buvo pusiau broliai. Jie išskubėjo iš globėjų namų mūsų pasitikti, o jų mažuose veidukuose spindėjo viltingos šypsenos. Mano širdį užplūdo džiaugsmas, kad būsime šeima.
Mes gyvename dideliame name ir davėme berniukams bendrą kambarį. Jie entuziastingai tarėsi, kam teks kuri lova.“
Marlene ir Alanas žinojo, kad berniukai kilę iš sunkios šeimos, kad jie patyrė nepriežiūrą, fizinį ir psichologinį smurtą. Jų motina buvo priklausoma nuo heroino ir nuolat pakliūdavo į kalėjimą.
Wrightai neabejojo, kad jų laukia daug išbandymų, tačiau buvo įsitikinę, kad meilė ir stabilumas padės berniukams užtikrinti šviesią ir laimingą ateitį. To paties, sako Marlene, norėjo ir patys berniukai. Paulas ir Simonas, kuriems dabar yra 27 ir 25 metai, priėmė savo įtėvių pavardę ir dažnai neigiamai atsiliepdavo apie savo biologinę motiną bei jos potraukį narkotikams. Jie nuolat pabrėždavo, kad su Wrightais yra labai laimingi.
Tačiau tą žiemos dieną juos lydėjęs optimizmas jau seniai išgaravo.
Šiandien Marlene prisipažįsta, kad jos sūnūs ją sugniuždė. Nepaisant geriausių jos norų suteikti jiems laimingą gyvenimą, abu broliai įklimpo į priklausomybę nuo heroino ir šiuo metu yra kalėjime už užpuolimą bei automobilio vagystę.
Ne apie tokią ateitį svajojo 64 metų Marlene iš Anglijos Jorko miesto. Pirmą kartą parsivežusi berniukus namo ji tikėjosi, kad šeimai prasideda naujas laimingas laikotarpis.
„Man buvo tik 33 metai, kai 1980-aisiais netekau Carlo, savo sūnaus iš pirmosios santuokos, ir praėjo daug laiko, kol pradėjau galvoti, kad vėl galiu būti motina, – pasakoja ji. – Prisimenu, kaip Alanas kalbėjo apie antrą kūdikį, o aš verkdama jam sakiau, kad joks vaikas neprilygs Carlui. Tačiau bėgant laikui skausmas slūgo ir aš pajutau, kad galėčiau pamilti ir kitą vaiką. Norėjau pilnos šeimos.“
Tačiau susilaukti savo vaikų nesisekė. Išleidę 6 tūkst. svarų sterlingų nepavykusiems dirbtiniams apvaisinimams ir patyrę du negimdinius nėštumus, Wrightai 1986-aisiais nusprendė įsivaikinti.
„Mudu su Alanu panorome įsivaikinti du berniukus ir viename lankstinuke radome straipsnį su Paulo ir Simono nuotrauka – jie atrodė tokie mieli. Sužinojome, kad Paulas buvo visiškai apleistas, o jo jaunesnysis brolis Simonas gimė kalėjime.“
1990-aisiais pora tapo berniukų globėjais, o po metų oficialiai juos įsivaikino. Nuo tada jie augo saugioje vidurinės klasės aplinkoje – gyveno dideliame name pasiturinčiame miestelyje, lankė nedidelę miestelio mokyklą.
Nuo pat pradžių berniukai pagarsėjo hiperaktyvumu ir neretai mokykloje įsiveldavo į muštynes. Tačiau Marlene buvo pasiruošusi sunkumams: „Mes patirdavome tiek daug laimingų akimirkų, o kiekvienų metų gale Alanas jiems abiems padovanodavo albumus su nuotraukomis iš mūsų atostogų. Mudu buvome tikri, kad jei jie jausis saugūs ir mylimi, visos problemos dings.“
Tačiau Paului ir Simonui sulaukus paauglystės jų elgesys tik pablogėjo. Jie ėmė bastytis gatvėse su vietiniais jaunuoliais, gerti ir rūkyti. Netrukus juos įsidėmėjo ir vietinė policijos nuovada.
Maža to, netrukus Wrightai išsiaiškino, kad sūnūs iš jų vagia, o Paului sulaukus 14, berniukai reguliariai įsiveldavo į muštynes. „Ėmėme bijoti skambančio telefono, nes žinojome, kad skambina policija“, - sako Marlene.
„Išbandėme viską, ką galėjome – pykdavome, šaukdavome, neleisdavome išeiti iš namų. Jei pasisodindavome juos pasikalbėti, jie nuoširdžiai atgailaudavo, tačiau po kelių dienų į duris vėl belsdavo policija.“
Berniukai įniko ir į narkotikus. Iš pradžių rūkydavo tik žolę, tačiau iki 1999-ųjų, kai Paului sukako 16, jis jau buvo priklausomas nuo heroino. „Paulas taip atkakliai sakydavo, kad nekenčia savo biologinės motinos už tai, kad ji narkomanė, kad aš mažiausiai tikėjausi, jog jis pasuks tuo pačiu keliu, – prisimena Marlene. – Psichiatras man sakė, kad kadangi berniukai susidūrė su heroinu dar būdami gimdoje, jie užaugo neatsparūs priklausomybėms.“
Ne geriau sekėsi ir jo broliui Simonui. 2002-aisiais, būdamas 16 metų, jis buvo nuteistas aštuoniems mėnesiams nepilnamečių kolonijoje už vagystę. 18 metų jis irgi buvo priklausomas nuo heroino.
Tada, 2005-aisiais, broliai įvykdė ypač žiaurų nusikaltimą. Apgirtę nuo alkoholio ir narkotikų jie užpuolė draugą, o vėliau, tą patį vakarą, nuvarė svetimą automobilį.
„Berniukai prieš tai vakarą negrįžo namo, kas jiems nebuvo neįprasta, tačiau vėliau vietiniame laikraštyje mes perskaitėme apie šį siaubingą incidentą, – sako Marlene. – Mūsų kaimynas, vietinio teismo pareigūnas, mums pasakė, kad tai jų darbas. Sužinojome, kad jie suimti apklausai, o vėliau sulaukėme Paulo skambučio. Jis prašė pinigų higienos reikmenims.
Mes atsisakėme. Tuo metu buvome pasiryžę visiškai atkirsti juos nuo savo gyvenimo. Bet tada gavome žinių iš kalėjimo, kuriame buvo laikomas Simonas. Buvo bijoma, kad jis nenusižudytų. Taigi pradėjome jį lankyti.“
2005-ųjų birželį teisėjas Paului ir Simonui skyrė kalėjimo bausmę, kurią jie atlieka iki šiol. Paului tuo metu buvo 20 metų, Simonui – 19.
„Ką Paulas ir Simonas padarė, yra nedovanotina ir jie nusipelnė kalėjimo, – sako Marlene. – Bet per šešerius metus jie išklausė daugybės perauklėjimo kursų, tokių kaip pykčio valdymas ir aukos supratimas. Šie kursai turi pakeisti nusikalstamus polinkius, ir aš nuoširdžiai tikiu, kad jie padėjo mūsų berniukams. Jie pasikeitė.
Simonas išlaikė abitūros egzaminus ir tapo mokytojo padėjėju, padedančiu mažiau pažangiems mokiniams. Jis dirba patarėju naujiems kaliniams. Jie abu nebevartoja narkotikų.
Mes nežinome, kada jie gali būti paleisti, bet aš bijau, kad kuo ilgiau jie bus įkalinti, tuo sunkiau jiems bus susikurti normalius gyvenimus laisvėje. Nepaisant visko, ką mes iškentėme, aš juos abu priimčiau grįžti namo.“