Neketinu leistis į diskusiją apie tai, kodėl mano pavardė „-aitė“ ir kad aš greičiausiai dėl to nieko neišmanau apie vaikus, nes pati jų negimdžiau ir neauginau, o jau rėkiu garsiau už priešgaisrinę sireną.
Tam, kad suvoktum žmogaus atsiradimo paslaptį, kartais neužtenka ir penkiolikos į pasaulį atvestų vaikų, o tam, kad suprastum vaiką, nereikia būti pagimdžius anei vieno. Visa kita, kas dažnai skamba kaip argumentas „Palauk, kol pati turėsi“, yra tiesiog buitis, pilka kasdienybė, kurios daugeliui tėvų nenuspalvina ir apie vaiką kalbantys jų piešiniai, atradimai, istorijos bei šypsenos.
Iš koto mane išvertė viename lietuviškame portale pasirodžiusi vaikų apklausa apie tai, ar galima, ar negalima mušti vaikų. Tam žmogui ar žmonių grupei, vykdžiusiai šią apklausą, aš asmeniškai norėčiau įteikti pačią didžiausią premiją ir ordiną. Nors mintis nuostabi, tačiau mūsų visuomenėje nesulaukė didelio atgarsio.
Vaikai labai išsamiai ir argumentuotai aiškina, kad jų mušti negalima, tik vienas vaikas pasisako, kad kartais galbūt ir galima, jei labai reikia. Nežinau, kaip jums, bet man siaubą kelia mintis, kad XXI a. mano tėvynėje reikia iš to daryti temą ir kad Seimas vis dar nesugeba priimti įstatymo, nedviprasmiškai draudžiančio naudoti bet kokį smurtą prieš vaikus.
Koks triukšmas visuomenėje kilo paaiškėjus, kad buvo kankinamas šuniukas! Kiek diskusijų girdime, kai per buitinį konfliktą subadomas sugėrovas! Tokiais atvejais nusikaltėliams yra taikomos atitinkamos sankcijos.
Bet jeigu aš drąsiai ir be jokios sąžinės graužaties mušu vaiką, tiek kaimynams, tiek teisėsaugai į tai yra nusišvilpt. O juk tai ta pati agresijos forma. Netgi brutalesnė. Pakelti ranką prieš mažesnį asmenį nėra didvyriška. Taip besielgiantys žmonės neparodo jėgos pranašumo, o tik savo bukumą, tarsi vietoj smegenų galvoje jiems tik siūlas, ausis ar, pasak liaudies, dar kai ką prilaikantis kabėtų.
Jei jau mes drąsiai šioje tariamai drąsioje šalyje galime mušti vaikus, tai gal nereikia daugiau diskutuoti apie patyčias mokykloje, „Facebook“, televizoriaus ir brutalių kompiuterinių žaidimų žalą vaikams ir jaunimui. Nereiktų stebėtis ir kaip ant mielių augančia narkotikų vartojimo ar vandalizmo atvejų statistika.
Valdžios ir žmonių prašyčiau nuoseklumo kalbose, mintyse ir darbuose. Juk agresija skatina tik agresiją. Ko galima tikėtis iš jaunimo, jei jų poreikių ir norų niekas niekada nepaisė, o į kokį nors vaikystėje pateiktą klausimą geriausiu atveju būdavo atsakoma paprasčiausiais „Nežinau“ arba „Dievas sukūrė“, blogesniu atveju– „Netrukdyk, nematai, kad užsiėmęs/-usi?“, o pačiu blogiausiu – antausiu ar kokiu kumpiu per galvą, taip tarsi iš netyčių.
Tiesiog kad ramesnis vaikas būtų, savo vietą žinotų. Nėra čia ko tiek klausinėti. Gal iš tiesų ir nėra čia ko klausinėti, „Google“ juk viską žino, o dabar jau ir dažnas keturmetis juo naudotis moka.
Stebimės, jei musulmonų kraštuose moterys mušamos ir gujamos, dar labiau baisimės, kai jauna pora Afganistane negyvai užmėtoma akmenimis už tai, kad tiesiog mylėjo vienas kitą. Bet savo vaikus toliau mušame, nes tai skirtingi ir nepalyginami dalykai. Tik ar tikrai?
Ko mes norime pasiekti sakydami „Nieko čia blogo kartais vaikui užtvoti“? Gal pagarbą sau? Gal tiesiog tuo metu mums nėra nuotaikos? Gal nežinome kitų būdų, kaip rasti bendrą kalbą kad ir su neklaužada vaiku, kuris jums atrodo sąmoningai nenori paklusti savo tėvų valiai?
O juk tokios priežastys ir pasiteisinimai kuo puikiausiai integruotųsi ir suaugusiųjų pasaulyje – darbe aš noriu, kad mane gerbtų, darbe dažnai man sunku rasti bendrą kalbą su, mano nuomone, nekompetentingais bendradarbiais, dažnas viršininkas skundžiasi turįs daug nepaklusnių pavaldinių, o tada tik šast kokiu kompiuteriu per sprandą, ir ramu. Ir visi toliau gyvename, ugnį kūrename.
Toks scenarijus ne prie širdies? Nenorėtumėte būti viršininko ar kolegos/-ės mušami?
Kodėl gerbiamieji seimūnai delsia priimti fizinių bausmių ir kitų smurto formų prieš vaiką šeimoje draudimo įstatymą?
O patys 2010 m. sausio 16 d. prie Seimo vykusių riaušių iniciatoriams kalėjimais grasina. Mat kelis langus sudaužė, sniego gniūžtėmis, o gal ir vienu kitu kiaušiniu Lietuvos išrinktųjų tvirtovę apmėtė. Tik pagalvokite, kokia neganda, kokia agresija, kiek pykčio! Juk ne taip problemos turi būti sprendžiamos – tarp eilučių aiškina tvirtovės atstovai.
Tai kaip ten su smurtu prieš vaikus? Ar taip auklėjimo problemos turi būti sprendžiamos? Ar tie, kas mielai tvoja vaikui, pabandė kada nors ramiai su juo pasikalbėti?
Ar jūs klausiate vaikų, kaip jie jaučiasi, kas jiems rūpi, kas juos domina? Ar stebite, kuo jie gyvena? Ar prasidėjus „kodėlčiaus“ periodui į visus „kodėl?“ atsakote aiškiai, išsamiai ir, svarbiausia, teisingai? Ar auklėjate savo vaiką nuosekliai, ar padedate jam atskirti pelus nuo grūdų? Ar pakeliate jį paėmę už gobtuvo, kai jis nukrenta darydamas pirmuosius motorinius žemės atradimus? Ar verdate vasarą su juo skruzdėlių sriubą ir ar padedate jam iš medžio šakų pasidaryti savo tvirtovę? Ar tikrai atsakingai auginate savo atžalą? O gal tik leidžiate jai želti kaip žolei?