Televizijos pramonė jau prieš keletą metų atrado naują tikslinę grupę – asmenis tarp 4 ir 24 mėnesių. Vadinamoji kūdikių televizija išsiplėtė iki 500 mln. dolerių pramonės. Jei aštuntajame dešimtmetyje tapti reguliariu televizijos vartotoju buvo galima nuo ketverių metų, tai dabar tas vyksta jau nuo keturių mėnesių.
Šis palyginti naujas reiškinys jau išplitęs po visą pasaulį. Amerikietiškas kanalas „BabyFirst“ transliuojamas 35 šalyse 12 kalbų ir yra pasiekiamas 120 mln. namų ūkių. Kiek mažesnę auditoriją turi izraeliečių „Baby TV“ programa.
Kasdienė mažųjų žiūrovų rutina visose pasaulio metropolijose panaši: buteliukas, televizorius ir eiti „liūlia“, todėl laidų kūrėjams beveik nereikia stengtis, kad savo produktą pritaikytų tarptautinei auditorijai. „Koks skirtumas, Šanchajus ar Tel Avivas, – džiūgauja vienos iš kūdikiams skirtų programų atstovas. – Šioje amžiaus grupėje mes galime kalbėti apie tiksliai apibrėžtą žiūrovų auditoriją viso pasaulio mastu.“
Programų transliuotojams auditorija patinka, bet ar patinka jų programos auditorijai, kuri pati dar nemoka kalbėti ir pasakyti savo nuomonės? Mažyliai ne patys įsijungia televizorius, o tėčių ar mamų pasodinami prieš juos „Maxi-Cosi“ kėdutėse. Tai tėvai dėl patogumo ar dėl tinginystės savo atžalas priverčia žiūrėti televizorių daug valandų per parą. Už „BabyFirst“ arba „Baby TV“ – programas, kuriose nebūna reklamos intarpų, – mokami pinigai, kad tik vaikas kuo geriau būtų lavinamas.
Bet būtent tai yra problemiškiausia. Tai, kas tėvams atrodo patrauklus būdas stimuliuoti jų palikuonių kalbos ar pažintiniams gebėjimams, gali kaip tik turėti neigiamų pasekmių. Kad smegenyse atsirastų naujos jungtys ir vaikas galėtų mokytis, reikia tuo pat metu stimuliuoti įvairias smegenų sritis. Pasyvus televizoriaus žiūrėjimas to neužtikrina.
Žinoma, iš pirmo žvilgsnio atrodo tikėtina, kad vaikas, matydamas gražiai šokantį geltoną vaisių ir tuo pat metu girdėdamas kartojamą žodį „bananas“, šitą žodį kada nors įsimins. Bet iš tiesų gali nutikti visiškai priešingai.
Tam tikrame raidos etape vaikui nepakanka vien girdėti kalbą. Kad įsimintų, jam reikalingas tiesioginis kontaktas. Kai priešais sėdi tikras žmogus, vaikas jaučia didesnę motyvaciją griebti daiktus. Savo veido išraiškomis ir gestais vaikas leidžia suprasti, koks kalbėjimo tempas jam priimtinesnis. Individualiai savo sūnui ar dukteriai pritaikius kalbėjimą, kai dažniausiai kalbantysis maždaug oktava paaukština savo balsą, patirtos emocijos atsimenamos ilgiau.
Masačusetse mokslininkai tyrė kūdikiams skirtų televizijų poveikį mažiesiems žiūrovams. Mažyliams buvo prijungti elektrodai, matuojantys elektromagnetines smegenų bangas ir širdies plakimo ritmą. Ką mato vaikas, žiūrėdamas į ekraną? Kas tuomet vyksta jo galvoje ir kūne?
Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad mažųjų eksperimento dalyvių sinapsės (neuronų sandūros, kuriose saugoma žmogaus atmintis) „rūksta“. Išsiaiškinta, kad kūdikius traukė veidai, bet nebuvo nustatyta jokių visiems bendrų dėmesį traukiančių taškų. Vienas iš mokslininkų po tyrimo sakė: „Jeigu aš sužinosiu, į ką žiūri kūdikis, tai nereiškia, kad aš sužinosiu, į ką žiūri visi kūdikiai.“
Mažiausių televizijos žiūrovų žvilgsnis po ekraną klaidžioja nekontroliuojamai. Mažesni nei dvejų su puse metų vaikai nesugeba suprasti ryšio tarp besikeičiančių perspektyvų. Jų galvoje lieka tik vaizdų mišrainė.
Jaunesni kaip dvejų su puse metų vaikai iš televizoriaus nieko neišmoksta. Netgi priešingai. Procesai, matomi ekrane, mažuosius žiūrovus mažiau skatina mėgdžioti ir žaismingai įsisavinti, nei procesai, vykstantys tiesiai prieš juos.
Mokslininkai vieningai sutaria, kad televizoriaus ekrane matomus vaizdus susieti su tikrove sugeba vaikai nuo trejų metų amžiaus. Taigi, tokio amžiaus vartotojams masinės informacijos priemonės jau gali duoti ir nemažos pedagoginės naudos.