Psichiatras M.Winterhoffas atsako į klausimą, kodėl mūsų vaikai virsta tironais

M.Winterhoffas – vaikų ir jaunimo psichiatras ir psichoterapeutas, dviejų vaikų tėvas. Studijavo ir dirba Bonoje. Vokiečių žurnalistos Ch.Heinemanno interviu su psichiatru - apie tėvus, kurie pataikauja savo vaikams ir pedagogiką, kuri perlenkia lazdą ir kas atsitinka, kai tėvai ir pedagogai paverčia vaikus partneriais, nors jie tam nėra subrendę.

- Jau trejų metų vaikas turi sugebėti prisitaikyti prie tėvų. Penkerių metų jis turėtų noriai ir nevilkindamas atlikti kiekvieną motinos pavedimą. Pavyzdžiui, motinos paprašytas, penkiametis turi sugebėti padengti stalą. Šiais laikais mes vis dažniau susiduriame su vaikais, kurie to nepajėgia, kurie išsisukinėja – net ir sulaukę penkerių, septynerių, aštuonerių ar dešimties metų. Vis daugiau vaikų atsisako apsirengti, nusirengti, padengti stalą arba ruošti namų darbus.

- Taip, kaprizai būdingi šiam amžiui, bet dažniau iki dvejų trejų metų, o ne sulaukus septynerių. Kaip jau minėjau, vaikas, motinai liepus, turi atlikti užduotį.

- Problema, su kuria susiduriame Vokietijoje, yra ta, kad vis daugiau vaikų nebegali subręsti psichiškai. Dėl to kalti suaugusieji. Vis dažniau suaugusieji vaikus paverčia savo partneriais, nes siekia vaikų meilės. Todėl pasikeičia tėvų ir vaikų galios santykiai, ir vaikai netenka galimybės vystytis.

- Iš pradžių reikia kalbėti apie psichiką. Jūsų ir mano psichikos sandara iš esmės yra vienoda. Mes abu galime daryti panašius dalykus - pavyzdžiui, įsidarbinti, palaikyti santykius, atpažinti jausmus ir juos valdyti, atpažinti ir valdyti kitų jausmus. Psichika, leidžianti mums taip gyventi, buvo suformuota. Tai reiškia, kad mes jos nepaveldėjome, ji neatsirado automatiškai. Psichika yra smegenyse, sudaryta iš nervų ląstelių. Tas ląsteles reikia lavinti.

Panagrinėkime kitą sritį – skaitymą ir rašymą. Lentoje užrašyta raidė „A“, tokią pat reikia parašyti ir sąsiuvinyje, ir aš rašau „A, A, A“.

Atsitiktinai parinkta nervų ląstelė tampa atsakinga už tą „A“. Ją tenka lavinti trejus ar penkerius metus, kol išmokstama automatiškai atpažinti bet kuriuo šriftu parašytą „A“. Tai reiškia, kad tokias psichines funkcijas, kaip gebėjimas toleruoti frustraciją, sąžinę, socialinius gebėjimus, reikia lavinti. Palaikant partneriškus santykius tai neįmanoma. Šiandien vyrauja įsitikinimas, kad auklėti galima kalbant ir aiškinant.

Imkime kitą sritį. Tarkime, norite išmokti žaisti tenisą. Tam prireiks maždaug dešimties metų. Reikės trenerio, kuris mokys, ugdys, taisys netaisyklingą kojų ir rankų padėtį, skirs pratimų, o jums kils klausimas – ar tai siejasi su tenisu?

Perkelkime šiandienines auklėjimo problemas į tenisą – štai treneris, jis paaiškins jums, kaip reikia žaisti. Keliskart parodęs iškart tikėsis, kad jūs žaisite. Jeigu nesugebėsite pasiųsti kamuoliuko virš tinklo, jis nusivils arba ims priekaištauti, kad esate niekam tikęs.

Daugelyje sričių su vaikais šiandien elgiamasi būtent taip, o po to stebimasi, kad jų psichinės funkcijos neišsivysčiusios. Kai turite vaikų, svarbu ne nustatyti taisykles, garantuojančias, kad vaikas bus paklusnus. Jums reikia suformuoti vaiko psichiką, o tai – visai kitas procesas. Jis nesusijęs su supratimu.

- Vaiką privalu laikyti vaiku. Pavyzdžiui, teniso treneris gali būti 30 metų už mane jaunesnis. Jis gali mane tujinti. Tačiau teniso aikštelėje aš esu tik mokinys. Treneris laiko mane pradedančiuoju ir atitinkamai vadovauja, nurodinėja, demonstruoja.

Jei vaiką laikysite vaiku, jums prireiks dvylikos metų, kol jis išmoks praustis po dušu. Mes prausiamės negalvodami. Jeigu jūs manęs paklausite: „Ar nusiprausei pečius?“, aš atsakysiu, kad taip. Tačiau duše aš galvojau apie ką kita. Tai reiškia, kad motina, vaiką laikanti vaiku, maudys jį penkerius metus. Nuo penktųjų iki septintųjų metų ji duos nurodymus, stovės šalia, o nuo septynerių iki dvylikos ji tikrins: „Dar liko šampūno plaukuose! Nusiplauk kojas! Ateik nukarpyti nagų!“

O motina, laikanti vaiką partneriu, griebsis aiškinimo. Penkiametis pasakys: „Mama, aš jau galiu maudytis pats!“ Ir maudysis stropiai, nes norės motinai įrodyti, kad gali pats. Tačiau iš tiesų jis to nesugeba, o motina savo mažąjį partnerį tik retsykiais pasiunčia į dušą. Konsultuodamas aš susiduriu su daugybe nelabai švariai nusipraususių vaikų, nors jie yra iš gerų, rūpestingų šeimų.

- Ne, reikia polinkio. Natūralaus polinkio. Vaikas yra vaikas, o suaugęs yra suaugęs. Kalbame ne apie tai, kad aš esu valdingas – ir Vokietijoje tai dažnai painiojama – tačiau aš savaime esu viršesnis už vaiką ir turiu atlikti savo vaidmenį - tėvo, motinos, mokytojo, auklėtojo vaidmenį. Tai yra vaidmuo, ir aš jo galiu imtis tik turėdamas polinkį.

- Mes gyvename visuomenėje, stokojančioje orientacijos, pripažinimo, saugumo. Kai manęs niekas neorientuoja, man nevadovauja, tuomet tai tarsi turi atlikti mano vaikas. Kai manęs niekas nemyli, mane turi mylėti vaikas. Kai man niekas nepasako, geras aš ar blogas, vaikas turi savo elgesiu tapti mano gerumo įrodymu. Vadinasi, jeigu vaikas pritampa visuomenėje, jam sekasi mokykloje, aš esu gera motina, priešingu atveju – esu bloga. Šitaip įvyksta apsikeitimas galiomis. Suaugęs jaučia poreikius, o vaikui lieka tuos poreikius tenkinti. Šis procesas yra nesąmoningas, bet jis palietė neįtikėtinai daug suaugusiųjų.

Pakalbėkime, pavyzdžiui, apie močiutę. Anksčiau anūkus lepinanti močiutė paruošdavo vaikams mėgstamų patiekalų, bet sakydavo - pirmiausia nusiplauk rankas, mes sėsimės prie stalo, kartu pradėsime ir kartu baigsime valgyti!

Taigi ji auklėjo. Senelė, kuri nori būti mylima, nebenurodo anūkui jokių ribų, nes ji bijo jam nepatikti. Esant tokiam apsikeitimui galiomis, kuris atsiranda, kai aš noriu būti mylimas – dalykine kalba tai vadinama projekcija – vaikui nebelieka galimybės vystytis. Mažam vaikui kyla įspūdis, kad jis vienintelis pasaulyje, kad jis gali visus valdyti ir nurodinėti. Ir jeigu tokį santykių sutrikimą išgyvenantys tėvai leidžiasi valdomi ir vykdo nurodymus, jie atitinka vaiko pasaulio viziją. Tolimesnis vystymasis tampa nebeįmanomas.

- Pirmiausia reikia pasitikrinti - ar santykiai nėra sutrikę? Tai pirmas žingsnis. Nemanau, kad vaikas sąmoningai gimdomas dėl meilės poreikio, suvokiant, kad jis negalės vystytis. Tai nesąmoninga. Bet kai suvokiama, kad taip negalima, kad vaikas dėl to praranda galimybę vystytis, reikia keisti padėtį. Vaikai yra ne tam, kad patenkintų mūsų poreikius.

- Sunkumai vaikų darželiuose ir mokyklose susiję su tuo, kad ir ten prioritetai atiduodami partnerystei. Prieš aštuonerius ar dešimt metų vaikai buvo laikomi vaikais. Vienoje vaikų grupėje buvo dvi auklėtojos, dirbančios su 20 vaikų. Jos vadovavo vaikams. Buvo nustatoma dienotvarkė, vaikus prižiūrėjo nuolatinis personalas. Dabar vaikai darželiuose laikomi partneriais. Manoma, kad jie yra asmenybės.

Asmenybė pradeda formuotis tik aštuntaisiais devintaisiais gyvenimo metais. O vaikai palikti be orientacijos: darželio grupės yra laisvai pasirenkamos, vaikai gali laisvai vaikštinėti po darželį ir rinktis – tokia koncepcija prieštarauja neurologijos pagrindams. Dėl šios priežasties vaikai nebegali normaliai vystytis ir darželiuose.

- Pirmojo tipo santykių sutrikimą, kai vaikas laikomas partneriu, aš kaip masinį reiškinį užfiksavau XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Santykių sutrikimą, kai siekiama vaikų meilės, – prieš aštuonerius ar dešimt metų. Ir jau ketverius ar penkerius metus pasireiškia kitas ryškus santykių sutrikimas: vaikas laikomas suaugusiuoju.

- Partnerystės pavojus yra susijęs su gerove. XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje turėjome labai aukštą pragyvenimo lygį, todėl kilo pavojus, kad suaugusysis, suvokęs savo poreikius, ims elgtis su vaiku kaip su partneriu. Aš įžvelgiu tiesioginį šio reiškinio ryšį su gerove. Turite suprasti – šią problemą patiriame ne tik mes Vokietijoje - ji yra visose aukšto pragyvenimo lygio šalyse, nors iš diskusijų su specialistais žinau, kad Europoje stipriausiai paveikta yra Vokietija.

- Aš apie tai dar negalvojau. Pestalozzis buvo pedagogas. Man svarbu viena - vaikai vėl turi būti laikomi vaikais. Prieš 20 metų visuomenė dėl to sutarė. Tik į vaikus žiūrint per tam tikrą atstumą, galima pasitikėti intuicija ir daryti tai, ko reikia vaikui vystytis. Daugelis tėvų, kuriuos šiandien konsultuoju, prieš 20 metų nebūtų pas mane kėlę kojos, nes anuomet jų santykiai su vaikai nebūtų patyrę sutrikimo, jie būtų pasikliovę savo intuicija.