Vėliau šitas vyras tikriausiai įrodinės, kad vaikas jį išprovokavo tenkinti save jo akyse. Toks „iškrypęs mąstymas“ dažnai būdingas pedofilams.
Jie mėgaujasi iliuzija, kad seksualinis interesas yra abipusis. Pedofilai įsimyli vaikus ir trokšta tikro abipusio meilės ryšio. Vokiečių psichologė Sophinette Becker rašo: „Pedofilai idealizuoja vaikus panašiai, kaip suaugusieji idealizuoja vienas kitą romantiškų santykių pradžioje, bet kur kas esmingiau, giliau, ir tas idealizavimas ilgiau trunka.“ Ir jų troškimai yra kur kas didesni, nei vien tik seksualiniai.
Dažniausiai visuomenė ignoruoja tai, kad pedofilai iš vaikų nori ne vien tik sekso, ir kad bendravimas su vaikais jiems reikalingas ne vien tik siekiant užmaskuoti savo seksualinį interesą. Pasak psichologės, ši prielaida tokia pat klaidinga, kaip ir teiginys, kad visi heteroseksualūs vyrai iš moterų nori „tik vieno“, ir kad visa moterims rodoma meilė, švelnumas ir panašūs dalykai tėra veidmainystė.
„Pedofilai vaikuose ieško, visų pirma, asmeninio artumo, - aiškina psichiatras iš Magdeburgo Bernhardas Bogertsas. - Su bendraamžiais jiems to padaryti nepavyksta. Vaikiškame dvasiniame pasaulyje jie jaučiasi geriau.“. Dėl to dauguma pedofilų pasirenka profesijas, leidžiančias jiems būti arti vaikų – tampa mokyklų ir vaikų darželių ūkvedžiais, pedagogais ar jaunimo organizacijų kuratoriais. Kitais atvejais jų darbo vietos būna netoli vaikų žaidimo aikštelių.
Tarptautiniu mastu atlikti tyrimai parodė, kad polinkį į pedofiliją turi apie procentas visų 18-70 metų amžiaus vyrų. Jei tai tiesa, Lietuvoje pedofilų ar linkusių į šį sutrikimą skaičius turėtų siekti 10 tūkstančių. Moterų pedofilių pasitaiko gerokai rečiau. „Tipiško“ pedofilo paveikslo nupiešti neįmanoma. Jų pasitaiko visuose socialiniuose sluoksniuose ir tarp įvairaus išsilavinimo žmonių.
Pedofilija yra psichikos sutrikimas. Pedofilus seksualiai traukia mergaitės iki lytinio brendimo amžiaus ir berniukai nuo 5 iki 14 metų. Čia svarbiau yra ne faktinis amžius, o išsivystymo lygis. Vaikui peržengus pedofilo mėgstamą amžių, seksualinis susidomėjimas juo dingsta.
Kaip tiksliai atsiranda polinkis į pedofiliją, mokslininkai iki šiol dar nenustatė. Galbūt kalti genai, galbūt – socialinė aplinka ir traumuojanti vaikystės patirtis, galbūt įsijungia ir psichologiniai veiksniai ar bendra visų komponentų kombinacija.
B.Bogertsas su kolegomis psichiatrais tyrė seksualinius nusikaltimus padariusių pedofilų smegenis.
Smegenų skenavimas parodė, kad daugumos tiriamųjų smegenų migdoliniai kūnai buvo nevisiškai išsivystę. Migdolinis kūnas yra limbinės sistemos dalis, smegenų funkcinis vienetas, apdorojantis emocijas ir atsakingas už instinktyvų elgesį. Mokslininkai spėja, kad smegenų vystymosi sutrikimas migdolinio kūno srityje pakenkė tiriamųjų lytiniam brendimui. Nors vystymosi sutrikimas negali būti laikomas vienintele priežastimi pedofiliniams polinkiams atsirasti, tyrinėtojai mano, kad tai ypatingai svarbus priežasčių spektro komponentas.
Dėl kokios priežasties pakinta smegenų vystymasis, mokslininkai paaiškinti negali. Jie neatmeta galimybės, kad įtakos gali turėti ir vaikystėje patirta prievarta. „Smegenų vystymasis pasibaigia dar prieš lytiškai subręstant“, - aiškina psichiatras. Tai reiškia, kad vėliau smegenų struktūros pakeisti nebeįmanoma, tad polinkis į pedofiliją yra „nepagydomas“.
Pedofilija yra liga, tačiau ligonis, tenkindamas savo poreikį, tampa nusikaltėliu. Pedofilai gali išmokti susigyventi su savo sutrikimu ir užkirsti kelią nusikalstamoms pasekmėms. Šia prasme pedofiliją galima lyginti su lėtine liga - būtina visą gyvenimą atsakingai laikytis režimo, o tai reikalauja geležinės drausmės.
Vokietijoje pedofilams, kurie dar netapo nusikaltėliais, siūlomas specialus prevencinis projektas – terapijos kursas, kurio metu mokoma atsakingai gyventi su šiuo sutrikimu ir neperžengti leistinų ribų. Žmonės mokomi susilaikyti ir pakeisti požiūrį į savo seksualinius išgyvenimus bei patį susilaikymą. Jie mokomi įsijausti į vaiko padėtį. Ši priemonė turi padėti užkirsti kelią iškreiptiems įsivaizdavimams ir interpretacijoms, kad vaikams taip pat norisi sekso.
Pedofilams taip pat skiriami vaistai, slopinantys jų lytinį potraukį ir padedantys lengviau kontroliuoti savo elgesį. Bet svarbiausia yra tai, kad jie patys jaustų motyvaciją tai daryti, o ne bijodami galimos bausmės.
Iki šiol į Berlyne vykdomą projektą užsiregistravo 800 vyrų, o 180 iš jų jau atlikta terapija. Didžiausia sėkmė – tai, kad tokiems žmonėms tampa lengviau įsijausti į aukos būseną, ir sumažėja tikimybė peržengti leistinas ribas. Vis dėlto optimizmas dar per ankstyvas. nes tikruosius projekto rezultatus vokiečių mokslininkai galės įvertinti tik po 5 ar 10 metų.
Jeigu pedofilas pasiduoda savo polinkiui ir padaro nusikaltimą, pavojus tai išauga dešimtimis kartų. Recidyvizmo norma tarp pedofilų svyruoja nuo 50 iki 80 procentų., kai kitų seksualinius nusikaltimus padariusių nusikaltėlių – tik 10-30 procentų.
Tiesa, vaikų išnaudojimas automatiškai nereiškia, kad nusikaltėlis turi pedofilinių sutrikimų. Vokietijoje ištyrus seksualinio smurto prieš vaikus atvejus paaiškėjo, kad tik 40 proc. užpuolikų buvo tikri pedofilai. Net 60 proc. nusikaltėlių ieškojo pakaitalo, nes neturėjo galimybės realizuoti savo seksualinio troškimo su suaugusiu partneriu.