29 metų Frances Benning žino, kad šiąnakt ji turės lytinių santykių. Ji viską kruopščiai suplanavo iki smulkiausios detalės. Viskas vien tam, kad moteris pastotų.
Bet vyras, kurį ji pasirinko savo vaiko tėvu, nėra nei jos vyras, nei partneris, nei, tiesą sakant, senas pažįstamas. Tai Tobis, spermos donoras, kurį ji pirmą kartą savo akimis pamatė vos prieš kelias valandas.
30 metų Tobis – pasiturintis ir išvaizdus vyras, turintis gerą darbą kino industrijoje – ir Frances – patraukli, iškalbinga ir išsilavinusi moteris – susipažino interneto svetainėje, kuri suveda potencialius spermos donorus su būsimomis motinomis.
Kai ji iš ilgo sąrašo išsirinko Tobį, jiedu kurį laiką bendravo laiškais, o vėliau suplanavo susitikti ir pasimylėti.
Šiame susitikime pinigai nedalyvauja, bet Frances viliasi, kad po jo Tobis jai bus padovanojęs neįkainojamą gyvybės dovaną.
Tolesnis planas – vienišos motinos gyvenimas. Frances nusprendė, kad puikiai išsivers ir viena – ji išradinga, finansiškai aprūpinta ir turi nuosavą namą. Bet kaip dažnai atsitinka net ir geriausiai sustyguotiems planams, šis sumanymas ne visiškai pavyko.
Visų pirma, savo plane ji pamiršo atsižvelgti į svarbų veiksnį – jausmus – ir nenumatė, kokį poveikį jai padarys susitikimas akis į akį su savo būsimo vaiko tėvu.
„Kai pirmą kartą pamačiau Tobį, pagalvojau, oho! - prisimena ji. - Jis 1,96 m ūgio, tamsiaplaukis mėlynakis su nuostabiai plačiais raumeningais pečiais. Gyvas jis atrodė netgi geriau nei nuotraukose. Mes apsikabinome ir kurį laiką žiūrėjome vienas į kitą. Netekau žado, o kai jis mane pabučiavo, viskas atrodė tiesiog tobula“.
Kitokiomis aplinkybėmis Frances, teisinės firmos sekretorė, ir Tobis, kurio tyrėjo darbas verčia jį keliauti po visą pasaulį, galėjo būti skirti vienas kitam.
Popietę jie praleido vaikščiodami po miestą, vėliau papietavo, draugiškai šnekučiuodamiesi prie vyno taurės. Ir nors ji save tikino, kad tai, kas jų laukia vakare, tebus tik dalykinis sandėris, Frances nesusilaikė nepradėjusi fantazuoti apie jųdviejų su Tobiu ateitį.
„Pagalvojau, kad galėtume susikurti idilišką šeimos gyvenimą, - prisipažįsta ji. - Vis dėlto kovojau su tokiomis mintimis. Vis primindavau sau, kad tai tik sandėris. Tai, kad mes taip gerai sutariame, kad jis toks patrauklus ir įdomus – tik malonus priedas. Guodžiau save, kad mūsų vaikas turės labai gerus genus“.
Šiais laikais, kai tradicinė branduolinė šeima po truputį praranda monopolį, Frances sprendimas pagimdyti vaiką nuo spermos donoro nėra joks išskirtinis atvejis.
Neįprasta tai, kad ji norėjo akis į akį susitikti su būsimojo vaiko tėvu ir pastoti „senamadišku“ būdu.
Frances įsitikinusi, kad jos kūdikis – šiuo metu ji ketvirtą mėnesį nėščia ir laukiasi dukrytės – bus laimingesnis, žinodamas, kad gimė po natūralaus akto, o ne dirbtinio apvaisinimo.
„Norėjau turėti galimybę pasakyti savo vaikui, kad buvau suartėjusi su jos tėvu. Man tai buvo svarbu, - sako ji. - Manau, kad dirbtinai pradėtiems vaikams sunkiau susitaikyti su mintimi, kad jie atsirado iš mėgintuvėlio, tarsi būtų tik mokslinio proceso rezultatas.
Ji taip pat žinos, kad buvo labai mylimas ir laukiamas vaikas – ką ne visada galima pasakyti apie po vienos nakties nuotykių gimusius kūdikius.
Kai kurie draugai manęs klausė, kodėl tiesiog nenuėjau į barą ir nepermiegojau su kokiu nors ten sutiktu vyru. Bet man atrodė nesąžininga primesti tėvystę vyrui, kuris pats to nepasirinko“.
Gali stebinti faktas, kad tokios interneto svetainės išvis egzistuoja. Ne tik tai, kad keliais pelės spustelėjimais galima surasti vyrą, sutinkantį dovanoti savo spermos, bet ir tai, kad vyrai ir moterys sutinka permiegoti su visiškais nepažįstamais žmonėmis tik tam, kad taptų tėvais.
Tokiuose tinklapiuose – kuriais daugiausia naudojasi lesbiečių poros – užsiregistravę donorai siūlo ir natūralaus pastojimo galimybę. Kitaip tariant, seksą.
Bet kodėl Frances, patraukli ir protinga jauna moteris, neturinti jokių vaisingumo problemų, pasirinko tokį neįprastą būdą tapti motina? Kodėl tiesiog nesusirado mylimo vyro, su kuriuo galėtų dalintis šeimos auginimo džiaugsmais ir rūpesčiais?
Ji sako, kad buvo nusivylusi meile, o noras auginti vaiką buvo pernelyg stiprus, kad lauktų tinkamo vyro ir pastotų įprastu būdu.
„Buvau tris kartus susižadėjusi, bet nė vienas iš tų vyrų nebuvo tinkamas būti partneriu – juo labiau mano vaiko tėvu, - sako jis. - Jie buvo dviveidžiai, neištikimi ir nepatikimi. Vis dėlto aš jau seniai norėjau būti mama ir šis troškimas dar labiau sustiprėjo iširus paskutinėms sužadėtuvėms.
Aš kartą persileidau net nesužinojusi, kad buvau nėščia. Man plyšo širdis ir aš supratau, kad labiau už viską noriu vaiko“.
Taigi įsiklausiusi į biologinio laiko tiksėjimą ji save įtikino, kad neturi daug laiko.
Ji taip pat nusprendė, kad geriau vaikui augti su viena motina, nei nesutariančiais tėvais – ji ir pati buvo vienturtė išsiskyrusių tėvų duktė – tad pasiryžo atsisakyti siekio rasti savo vaikui tėvą.
„Nusprendžiau rasti donorą, kuris norėtų mažai arba nenorėtų išvis bendrauti su vaiku, - sako ji. - Ieškojau žmogaus, kuriam pakaktų gauti nuotrauką gimtadienio proga ir galbūt retkarčiais apsilankyti. Tikėjausi, kad galėsiu su juo elgtis kaip su dėde, kol vaikas pakankamai paaugs, kad galėčiau paaiškinti jo vaidmenį“.
Taigi Frances ėmė ieškoti kandidatų nereguliuojamuose tinklalapiuose. Ji pripažįsta, kad toks būdas gali būti rizikingas: „Tai priminė keistą internetinių pažinčių versiją. Kaip ir visose pažinčių svetainėse, ir čia sutinki nemažai keistuolių.
Buvo vyrų, kuriuos geriausiu atveju galėtum pavadinti netašytais ir praktiškai neraštingais, o buvo ir visiškų iškrypėlių.
Kai kurie akivaizdžiai siekė uždirbti pinigų. Taip pat nerimavau, kad nesusidurčiau su prievartautojais. Buvo ir vedusių vyrų, kurių žmonos nevaisingos. Ko tik nori – visų rūšių nukrypimų.
Taip pat niekas negalėjo garantuoti, kad tie vyrai išvis vaisingi. Arba kad neserga kokiomis nors lytiškai plintančiomis ligomis. Susidūriau su vienu vyru, kuris, rodos, apvaisino per 20 moterų, bet kai paklausiau, ar jis gali įrodyti, kad neserga jokia venerine liga, man atsakė, kad jokia klinika jam neišduos tokio liudijimo, nes jis yra dažnai su nepažįstamais žmonėmis santykiaujantis potencialus spermos donoras ir bet kada gali užsikrėsti“.
Kodėl visa tai neatšaldė Frances entuziazmo? Juk šalyje veikia daugybė reputaciją turinčių ir valstybės reguliuojamų dirbtinio apvaisinimo klinikų, naudojančių dėl venerinių lygų ištirtų donorų spermą.
Ji atsako taip: „Man nerimą kėlė tai, kad sėkmingo dirbtinio apvaisinimo procentas yra gana mažas ir kad tai labai traumuojanti patirtis.
Be to, man nelabai patiko faktas, kad taip ir nepamatai donoro. O man tai buvo svarbu – ypač atsižvelgiant į tai, kad sulaukęs 18 metų mano vaikas turėtų teisę su juo susisiekti.
Nenorėjau, kad tai būtų kas nors su nublizgintomis popierinėmis rekomendacijomis, bet realiame gyvenime – nesocialus, žodžio nesurezgantis keistuolis. Pripažinkime – bet kas gali sau pasirašyti gerą rekomendaciją. O man asmenybė buvo gerokai svarbesnis klausimas nei kokią akių spalvą paveldės vaikas“.
Tad nieko nuostabaus, kad pastebėjusi tokį malonų donorą kaip Tobis – kuris ne tik turi visus fizinius ir intelektinius duomenis būti tobulu tėvu, bet ir buvo tikras džentelmenas, sutikęs duoti spermos už ačiū ir netgi sumokėjęs už viešbutį – Frances apsidžiaugė užtikusi aukso grynuolį.
Paaiškėjo, kad Tobis sutiko duoti spermos, kai jo gydytojas pasiskundė, kad šalyje labai trūksta tinkamų donorų.
Vis dėlto užuot ėjęs į valstybinį spermos banką, Tobis nusprendė, kad nori būti aktyvesnis tėvas, todėl užsiregistravo svetainėje, iš pradžių ketindamas padėti kokiai nors lesbiečių šeimai.
„Tai mane nuramino – kad jis ne tiesiog ieško sekso“, - sako Frances.
Tačiau kai pirmasis bandymas pastoti nepavyko, ji, tiesą sakant, netgi apsidžiaugė, kad galės vėl su juo susitikti.
Šįkart jie išvažiavo savaitei atostogų Jorkšyre. Pamažu abipusis pasiryžimas elgtis dalykiškai tirpo.
„Puikiai praleidome laiką, - prisimena Frances. - Jautėmės lyg būtume tikra pora. Tiesą sakant, net prisipažinome, kad patinkame vienas kitam – norime to ar ne“.
Tuo tarpu Frances pradėjo abejoti savo įsitikinimu, kad vienišos motinos gyvenimas būtų paprastesnis.
„Iš pradžių tikėjau, kad gimus kūdikiui man nereikia dar ir emocinių santykių keliamo spaudimo, - sako ji. - Bet ėmiau įsimylėti Tobį ir pagalvojau, kad gal vis dėlto įmanoma ir pabaiga kaip pasakose“.
Taigi spjovę į pradinį planą, pora nusprendė pabandyti užmegzti santykius ir pasižiūrėti, kas gausis.
„Nė vienas nenorėjome vėliau prisiminti praeitį ir gailėtis, kad galėjome būti laiminga šeima, jei tik nebūtume buvę tokie užsispyrę“, - prisimena ji.
Prabėgus kelioms savaitėms po atostogų Jorkšyre Frances sužinojo, kad yra nėščia. Tobis tuo metu svečiavosi jos namuose Kenterberyje ir kartu džiaugėsi gera naujiena.
„Paprašiau Tobio, kad būtų šalia, kai atliksiu nėštumo testą. Kai gavau teigiamą rezultatą, ėmiau lakstyti po namą krykštaudama iš džiaugsmo. Tobis plačiai nusišypsojo ir tarė: Oho! Suveikė!“
Atrodė, kas suveiks ir jų santykiai. Tobis ir Frances netgi planavo parduoti savo namus, sumesti išteklius į krūvą ir kartu sukurti namus kūdikiui – kaip bet kuri kita pora.
„Tobis darė viską, kad mane įtikintų, jog ketina pasilikti, - prisimena Frances. - Sakė, kad mane myli ir nori su manimi auginti šeimą. Viskas priminė svajonę, kurios jau seniai buvau atsisakiusi“.
Bet penktą nėštumo savaitę jis staiga pakeitė nuomonę. Pasakė, kad nėra pasirengęs tėvystei ir galbūt netgi rimtiems santykiams.
„Kai viskas baigėsi, buvau sugniuždyta, - prisipažįsta Frances. - Jis nieko nepaaiškino. Atrodė, kad tiesiog išsigando.
Skaudu, kad taip juo pasitikėjau ir nusvilau. Bandau pernelyg nenusiminti, bet tai tik patvirtina mano įsitikinimą, kad neverta klausyti širdies – galų gale liksi įskaudinta“.
Moteris nusprendė, kad nuo dukters neslėps painios istorijos, susijusios su jos pradėjimu.
„Kai ji pakankamai paaugs, pasakysiu tiesą. Paaiškinsiu jai, kad jos tėtis buvo geras žmogus ir kad mes abu ją labai mylim.
Tobis sako, kad nori palaikyti ryšį, o aš niekada jam netrukdysiu bendrauti su dukra. Norėčiau, kad ji pažinotų ir jo šeimą“, - sako ji.
Frances motina mirė prieš ketverius metus, tad senelė iš motinos pusės negalės padėti auginti vaiką. Kol dukra bus maža, Frances planuoja visą laiką skirti motinystei.
Ją guodžia tai, kad jos tėvas, į pensiją išėjęs finansininkas, kuris iš pradžių buvo šokiruotas dukters sprendimo permiegoti su spermos donoru, dabar susitaikė su neįprastomis vienintelės anūkės pradėjimo aplinkybėmis.
„Pirma tėtis buvo labai nepatenkintas, - prisipažįsta Frances. - Koks tėvas savo mažajai mergaitei linkėtų tokio dalyko? Jis bijojo, kad surogatinę tėvystę lydės gėdos dėmė. Jis sakė: Negi negali tiesiog susipažinti su kuo nors įprastu būdu ir įsimylėti?“
Bet po truputį jis atitirpo. Dabar Frances neabejoja, kad jis bus anūkę dievinantis ir finansiškai remiantis senelis.
„Tėtis sumokėjo už mano mokslą – aš mokiausi privačioje internatinėje mergaičių mokykloje Kente – ir esu tikra, kad padarys tą patį dėl savo anūkės, - sako Frances. - Ji greičiausiai lankys privačią mokyklą, nors aš jos pernelyg ilgėčiausi, kad leisčiau į internatą“.
Tad koks gyvenimas dabar laukia Frances ir jos būsimosios dukrelės?
Nekyla jokių abejonių, kad ji yra nepaprastai laukiama, o Frances bus atsidavusi ir mylinti mama. O Tobis? Jis bus šalia ar kažkur toli? Ar jis bendraus su savo dukra, ar bandys išlaikyti atstumą?
Frances nesigaili savo sprendimo permiegoti su spermos donoru ir būti vieniša mama. „Neturiu teisės skųstis, - sako ji. - Laukiuosi kūdikio, kurį jau dabar labai myliu. Šiaip ar taip, gavau tiksliai tai, ko ir siekiau“.