Kai Madonna, Amy Winehouse arba Lady Gaga praneša, jog joms patinka abi lytys, tai mažų mažiausiai vienai dienai joms užtikrina žiniasklaidos dėmesį. Moterys gali tai suprasti, o vyrams tai atrodo gašlu. Tiesa, su vyrų biseksualumu padėtis sudėtingesnė. Lengviausia tiems, kurių deklaruojamas biseksualumas tinka prie jų įvaizdžio ir neatbaido moteriškos lyties gerbėjų. Pavyzdžiui, kaip Mika ir Davido Bowie atveju.
O tie, kurie rimtoje aplinkoje siekia būti vertinami rimtai, privalo užimti konkrečią poziciją. Geriausia, žinoma, „normalią“ - heteroseksualią. Nors šiais laikais politikams kartais galima būti ir gėjais, o politikėms – lesbietėmis. Biseksualumo, regis, šiuose sluoksniuose nėra. Ko gero todėl, kad šitos seksualinės orientacijos neįmanoma įsprausti į jokį mąstymo stalčiuką.
Ne kartą bandyta apibrėžti, ką apskritai reiškia būti biseksualiam. Aprašydami šią seksualinę orientaciją, mokslininkai mėgsta remtis suskirstymu, kurį dar 1948 metais paskelbė amerikiečių seksologas Alfredas Charlesas Kinsey.
Pagal šį suskirstymą, egzistuoja septynios pakopos - šimtaprocentinis heterokseksualumas vertinamas nuliu, o šimtaprocentinis homoseksualumas – šešetu. Visos tarpinės pakopos reiškia biseksualią orientaciją. Mokslininkų nuomonės išsiskiria, kai kalbama, ar biseksualiais laikytini ir tie, kurie tik fantazuoja apie seksą su tos pačios lyties asmeniu, tačiau į lovą gulasi tik su skirtingos.
Tačiau ne tik dėl spektro platumo – biseksualiais laikytini visi, kurie nėra visiškai vienareikšmiškai homoseksualūs ar heteroseksualūs – neįmanoma tiksliai apibrėžti šio reiškinio.
„Biseksualumas nėra galutinis apsisprendimas, - sako vokiečių seksologas Haraldas Stumpe. - Tam tikru mastu jis yra laisvai pasirenkamas. Pasitaiko, kad kas nors viename gyvenimo etape save apibūdina kaip heteroseksualų, o kitame – kaip biseksualų.“
Kai kurie mokslininkai biseksualumą aprašo kaip persiorientavimo laikotarpį, kuomet žmonės ieško savo tapatybės, blaškydamiesi tarp heteroseksualumo ir homoseksualumo. Jutos universiteto (JAV) mokslininkai prieštarauja šiam teiginiui. Jų atliktas ilgalaikis tyrimas įrodė, kad biseksualumas yra savarankiška seksualinės orientacijos rūšis, ir visai ne pereinamoji stadija. Dešimt metų jie stebėjo 79 moteris nuo 18 iki 25 metų. Beveik visos moterys, kurių seksualinė orientacija tyrimo pradžioje buvo apibūdinama kaip biseksuali ar neapibrėžta, tokios pat išliko ir iki tyrimo pabaigos.
Kiti tyrinėtojai sako, kad biseksualumas iš viso neegzistuoja. Visi biseksualai iš tiesų yra homoseksualūs. Tačiau jausdami visuomenės spaudimą, stengiasi rasti kažko patrauklaus ir priešingoje lytyje. Kanadiečių tyrimas, 2005 metais paskelbtas viename psichologijos žurnale, pagrindžia šią nuomonę. Tyrimas rodo, kad vyrų biseksualumas yra išgalvotas.
30 heteroseksualių, 33 biseksualiems ir 38 homoseksualiems vyrams mokslininkai demonstravo videofilmus, kuriuose buvo rodomas seksas tarp dviejų moterų arba dviejų vyrų. Tiriamieji turėjo nurodyti, kokio stiprumo įspūdį jiems padarė šie vaizdai. Tuo pat metu mokslininkai matavo tyrimo dalyvių kūnišką susijaudinimą.
Heteroseksualių ir homoseksualių tiriamųjų subjektyvūs įspūdžiai atitiko kūnišką susijaudinimą, o biseksualų atveju išryškėjo dideli skirtumai. Jie nurodė, kad juos jaudina abiejų rūšių scenos, bet kūniškai reaguodavo tik į vienas. Dažniausiai tai buvo vyrų sekso scenos.
Vokietis Jürgenas Höhnas buvo jau vedęs, kai suprato, kad jam patinka ir moterys, ir vyrai. Kad nekiltų pavojaus santuokai, jis nuėjo pas psichologą. „Aš maniau, kad jie gali išgydyti tą mano polinkį“, - sakė jis. Heteroseksualūs terapeutai bandė įtikinti, kad jo homoseksualūs polinkiai yra nesubrendimo požymis, o homoseksualūs stengėsi įteigti, kad jo heteroseksualumas tėra tik miesčioniška priedanga.
Tik vėliau J.Höhnas iš terapijos gavo tai, ko iš tiesų ir norėjo - leidimą tuo pat metu mylėti ir vyrus, ir moteris. Jo santuoka galiausiai sugriuvo, bet šiandien jis įsitikinęs: „To priežastis nebuvo mano seksualinė orientacija!“
J.Höhnas baigė mokslus ir pats tapo psichoterapeutu. Jo tyrimų sritis yra biseksualumas. 1994 metais jis Berlyne įkūrė biseksualams skirtą paramos centrą, kuriame siūlo vienkartines konsultacijas, psichoterapiją, patarimus telefonu ir renginius vakarais bei savaitgaliais. Poreikis yra didelis. Ieškodami savo tapatybės, pagalbos 2ia kreipiasi daugybė žmonių. Ne vien tik heteroseksualai, netikėtai pajutę potraukį savo lyčiai, bet ir užkietėjusios lesbietės, staiga įsimylėjusios vyrą.
„Biseksualumas nėra reiškinys, liečiantis vien tik jaunimą, - sako seksologas H.Stumpe. - Dauguma žmonių, kurie šiandien supranta tokie esantys, yra 30 metų ir vyresni.“ Kad galėtų padaryti tokį atradimą, jiems reikia nugyventi šiek tiek gyvenimo ir išmokti nemeluoti patiems sau.
Bet ne kiekvienas biseksualas šį savo polinkį išgyvena taip stipriai, kad iš karto puola jį įgyvendinti praktikoje. Daugelis, sužinoję, kad yra biseksualūs, ir toliau gyvena taip, kaip gyvenę. Tai jiems yra kaip mintis apie nuėjimą į šalį, kuri niekada nebus įgyvendinta. Kiti savo biseksualumą išgyvena fazėmis. Keletą metų jie gyvena tik su moterimis, po to - su vyrais, bet retai arba išvis niekada – su abiem lytimis vienu metu. Dažnai nuo savo dabartinio partnerio jie slepia savo tikrąją seksualinę orientaciją ir, priklausomai nuo partnerio, apsimeta heteroseksualiais arba homoseksualiais.
47 metų Volkeris von Thenenas priklausė prie tokių žmonių. Savo buvusiai žmonai jis niekada nepasakojo apie savo biseksualumą, nors pats apie šį savo polinkį žinojo jau nuo paauglystės. Pirmasis jo pasimylėjimas buvo su vyru, po to jis įgijo patirties ir su moterimis, ir nesinorėjo atsisakyti nei vienų, nei kitų. Tol, kol pirmą kartą rimtai neįsimylėjo. „Tada aš pagalvojau, kad biseksualumas yra tik fazė, ir ji jau praėjo“, - sakė V. von Thenenas.
Jaunas vyras padarė tai, ką tais laikais buvo įprasta daryti – būdamas 25 metų, jis vedė savo didžiąją meilę ir kiek vėliau su ja susilaukė dukters. „Buvau ištikimas savo žmonai ir tuo metu visiškai nepasigedau sekso su vyrais“, - pasakojo V.von Thenenas. Bet santykiai nutrūko, ir per vėlesnius dešimt metų jis seksualiai „išsisiautėjo“.
Dabar jau septynerius metus V.von Thenenas vėl gyvena su moterimi. Sužinojusi apie jo biseksualumą, ji patyrė šoką: „Ji bijojo, kad man neužteks sekso vien su ja. Bet tai nesąmonė – biseksualumas nereiškia priklausomybės nuo sekso.“ Pasak jo, heteroseksualus vyras taip pat nebūtinai nuolat miega vis su kitomis moterimis. Biseksualiam vyrui pavyko įtikinti draugę, kad jis gali turėti monogaminius santykius ir būti ištikimas lygiai taip pat, kaip ir bet kuris heteroseksualas.
Daugumai homoseksualų ar heteroseksualų ištikimybė yra daugiau, nei meilės idealas. Tai santykių pagrindas. O kai partneris vienodai myli ir vyrus, ir moteris, šis idealas susvyruoja. Kitas galvoja, kad privalo vienu metu konkuruoti su abiem lytimis, ir pasijunta bejėgis.
„Svarbiausias diskusijos apie biseksualumą klausimas – monogamijos klausimas, - sako J.Höhnas. - Tačiau heteroseksualūs ar homoseksualūs santykiai monogamijos taip pat negarantuoja.“
J.Höhnas nemano, kad monogamija yra svarbiausias tikslas. Atėjus trečiam ar net ir ketvirtam partneriui, santykiai, anot jo, neturėtų sužlugti: „Daugeliui žmonių trūksta alternatyvių gyvenimo modelių. Pasirinkę teisingas strategijas, jie galėtų išspręsti savo konfliktus ir stabilizuoti santykius.“ Kaip pavyzdį jis pateikia savo paties situaciją - greta žmonos jis turi santykių su vyru, o jo partnerė irgi turi meilužę.
Biseksualumas veda ne tik į partnerių tarpusavio konfliktą. „Mažumos visuomenėje labai dažnai vertinamos neigiamai“, - sako socialinės medicinos specialistas H.Stumpe. Vokietijoje 2007 m. atlikto tyrimo duomenimis, kuriame buvo apklausti 23 949 gėjai ir biseksualūs vyrai, net 40 proc. sakėsi per pastaruosius 12 mėnesių patyrę įžeidinėjimų dėl savo seksualinės orientacijos, o 15 proc. patyrė ir fizinį smurtą.
Amerikiečių tyrimai parodė, kokį poveikį biseksualumas daro žmonių psichikai. Tyrinėtojų grupė iš Los Andželo apklausė 2074 žmonių nuo 18 iki 64 metų ir priė4jo prie išvados, kad homoseksualams ir biseksualams daugiau kaip dvigubai dažniau prireikia psichoterapeuto pagalbos, nei heteroseksualams.
Niujorke atlikto tyrimo duomenimis, biseksualai ir homoseksualai dažniau kenčia nuo valgymo sutrikimų, o Monrealyje ištyrus 1900 aukštųjų mokyklų studentų paaiškėjo, kad tarp jų didesnė ir savižudybių rizika, palyginti su heteroseksualiu jaunimu.