Aida
***
Į klausimus atsako Moterų informacijos centro psichologė Olga Meščeriakova:
Pesimizmas, kaip ir jo priešingybė optimizmas, gali būti ne tik įgimtas charakterio bruožas, bet ir pasireikšti vienoje ar kitoje situacijoje, po tam tikrų įvykių, atsirasti trumpam arba likti visam gyvenimui.
Pats žodis kilęs iš lotyniško žodžio „pessimus“ – „blogiausias“ ir nusako, kad žmogus, apimtas pesimizmo, viską vertina neigiamai. Jeigu prognozuoja, tai tik blogiausią variantą.
Pesimistas gali kritikuoti ne tik save ar savo artimuosius, bet dažnai jis nėra patenkintas valdžia, politikais ir visu pasauliu. Pesimistas netiki meile, draugyste, nemato gamtos grožio, niekas jo nedžiugina. Akivaizdu, kad nelengva gyventi su tokiu žmogumi.
Kodėl žmonės taip lengvai pasiduoda pesimizmui? Iš kur jis kyla?
Iš tikrųjų, daugumos žmonių gyvenimas nėra lengvas. Pažiūrėjus televiziją ar paskaičius laikraščius atrodo, kad pasaulis tikrai ritasi į bedugnę, todėl tapti pesimistu labai lengva. Manyčiau, kad pesimizmas - tai giliai paslėpta gyvenimo baimė. O baimė kyla dėl nežinojimo, dėl tikėjimo stokos.
Tikėjimo, kad viskas turi prasmę, net kančia ar mirtis. Pesimizmo apimtas žmogus jaučia savo bejėgiškumą prieš kitus, prieš valstybę, prieš gamtą ar Dievą, todėl primeta jiems atsakomybę už savo gyvenimą ir kaltina juos. Galima teigti, kad pesimizmas yra tam tikra egocentriškumo forma, nes žmogus nesugeba pažvelgti į pasaulį kitu kampu ar iš kito taško. Jis viską vertina pagal save. Jo Dievas irgi žmogus, kuris leido neteisybei egzistuoti.
Pesimizmo būsena paveikia smegenis ir susiaurina akiratį, nes pesimistas tiesiog nemato galimybių ir sėkmės ženklų. Pesimistas sugeba net ir pačioje idealiausioje situacijoje rasti prie ko prikibti. Kartais žmogus specialiai nupiešia baisiausią ateities paveikslą, tikėdamas viduje, kad taip neatsitiks. Toks elgesys panašus į senovės kinų papročius, kai beveik tobulos porceliano vazos buvo sąmoningai gadinamos, laikant jas ilgiau krosnyje, kad neužsitrauktų Dievų pavydo ir rūstybės.
Pesimizmo būsena nenusakoma vienodai. Ji turi savo atspalvius, laipsnius. Aukščiausias pesimizmo laipsnis gali byloti apie prasidėjusią depresiją, tačiau taip pat nesveikai atrodo ir didžiausias optimizmas, vedantis prie egzaltacijos. Teigiamas pesimizmo bruožas – konstruktyvi kritika, yra būdingas daugeliui žinomų žmonių, ypač filosofų. Sveikam žmogui svarbu palaikyti balansą tarp kritikos ir idealizuoto požiūrio į pasaulį.
Atspirties tašku gali tapti tikėjimas. Žmogus privalo kažkuo tikėti nekritikuodamas ir žinoti, kad, iš vienos pusės, egzistuoja tai, ko jis nežino, negali paaiškinti, tai, kas yra virš jo supratimo, ir ką jis priima su pagarba, o, iš kitos pusės, kad jis, toks mažas palyginus su visata, turi vertę, turi atsakomybę, turi prasmę.