Pokalbį su psichoanalitike pradedu nuo skaitytojos atsiųsto laiško: „Esu dar pakankamai jauna, tačiau nesugebu savęs suvaldyti - nemoku džiaugtis ir vertinti to, ką turiu, nesugebu rasti harmoningo kelio, kuriuo galėčiau eiti. Visuomet save lyginu su kitais, todėl randu savo gyvenime daug trūkumų, nors gal kitiems atrodo, kad jų nėra. Kokiu būdu atsiriboti nuo tokių minčių - pavydo, savęs lyginimo su kitais ir kaip įgauti daugiau tikėjimo savimi?“
- Panašių laiškų ateina daug. Kaip išmokti džiaugtis gyvenimu? Kaip išmokti mylėti save?
- Merginos klausimas atrodo toks paprastas. Tiksliau, paprastumo įspūdį sukuria jame slypinti nuostata: tiesiog privalai visada gerai jaustis, niekam nepavydėti ir save mylėti, ypač jei dar esi ir jaunas. Kitaip lyg net nepriderėtų.
Bet gyvenimas tokių nuostatų ne visada paiso, o perfrazavus žinomą posakį - lengviausia laimė atrodo besanti kaimyno kieme. Abejoju, ar yra aiškių bei trumpų receptų (kurie dar būtų ir veiksmingi), kaip labiau savimi pasitikėti ir labiau save mylėti.
Paprastai laimingesnis jaučiasi tas žmogus, kuris sugeba giliau pamatyti ir jautriau pajusti visa, kas aplink. Jam gyvenimas atrodo prasmingesnis, o prasmingi dalykai yra lengviau pakeliami ir teikia daugiau džiaugsmo. Nereikia to painioti su apskritai irzlia nuotaika – nors daugelis taip besijaučiančių žmonių kaip tik mano esą ypatingai jautrūs ir giliai žvelgiantys.
Atsiriboti nuo kai kurių minčių kartais gerai, ir visi tai darome. Tik jau jeigu nuo jų atsiriboti nebepavyksta, tai greičiausiai ir nebepavyks. Pagaliau nuo visų nesmagių minčių atsiribojus gyvenimas liktų ganėtinai tuščias. Gal būtų galima kaip nors su jomis susigyventi ar bent jau pradžiai šiek tiek susipažinti?
Pakantumą gyvenimo nesmagumams ugdo ne tiek kryptingas savitvardos ugdymas (taip galima pakeisti elgesį, bet ne savijautą), kiek pasikeitę jausmai. Keistis jie gali nuo daug ko: paglostytos žolės, perskaityto apsakymo ar net apgalvoto sapno.
Beje, tie pasikeitimai niekada nebūna staigūs: jei kas nors, paskaitęs patarimų knygą, tampa nauju žmogumi, tikėtina, kad netrukus taps dar naujesniu. Kitaip tariant, tai net ne pasikeitimas, o tik nuotaikų šuoliai.
- Daugelis žmonių rašo, kad jaučiasi vieniši. Ar daug į jus kreipiasi žmonių, kurie kenčia nuo vienišumo?
- Vienišų žmonių tikriausiai yra nemažai, jau vien dėl to, kad kartais vieniši pasijunta beveik visi. Vienišumas kelia liūdesį, kitaip negu vienatvė, kurią galima ir mėgti. Tačiau vienišumas labai svarbus žmogiškumui; paprastai jis padeda, o ne trukdo, geriau suprasti save, tuo pačiu ir kitus.
Žmogus, nejaučiantis vienišumo, kažką daro, kad jo nejaustų; paprastai bėga nuo vienatvės. Taip jis ne tik prisikankina nuo sau nepakeliamų jausmų, bet pakeliui gal dar ir susiieško visokių žmonių bei dalykų, be kurių, geriau pagalvojus, gal verčiau būtų apsiėjęs. Dažniausiai su tokiais žmonėmis ir dalykais toliau jaučiasi vienišas, tada bėga prie kitų.
- Nors dėl šiuolaikinių technologijų esame pasiekiami bet kuriuo metu, vis tiek jaučiamės tokie vieniši. Kodėl?
- Vienišumą mažina jausmas, kad esi mylimas – ir kad ką nors myli pats. Jo nemažina naujausios technologijos; jei apskritai tokio jausmo neturi, nuo „Skype“ jis neatsiras.
Greičiausiai nėra taip, kad vienišumas būdingas šiuolaikiniam žmogui - jis būdingas žmogui apskritai.
- Ar skiriasi jauno ir seno žmogaus vienatvė?
- Jauno ir seno žmogaus vienatvė, manyčiau, skiriasi. Viena vertus, vyresnis žmogus dažnai turi daugiau pakantumo sunkumams ir mažiau tokio beatodairiško tikėjimo, kad gyvenimas privalo būti tobulas arba bent jau privalo egzistuoti būdas, kaip išmokti jį tokiu padaryti.
Antra vertus, sendami žmonės vis labiau susiduria su netektimis ir praradimais, gyvenimas keičiasi nebegrįžtamai, jame vis mažiau ką beatpažįsti, vis mažiau lieka artimų draugų, mylėtų dalykų ir to tavęs, ankstesniojo. Kaip rašė Jonas Strielkūnas: „To neturi jauni: mylimiausių draugų pašarvotų, kai veide tavo lieka jų žvakių gelsvi atšvaitai...“
- Ar galima žmones skirstyti į tokius, kurie moka mėgautis savo vienatve, ir tuos, kurie nuo jos kenčia ir visokiais būdais stengiasi nuo jos pabėgti?
- Taip, būna tokių žmonių, kurie kartais gali mėgautis vienatve. Taip, būtų geriau to išmokti. Tik kaip? Būna, kad to išmoko pats gyvenimas, jei jame, kaip ir vienatvėje, išdrįsti atsimerkti, o ne vien bėgi tolyn.
- Kažkur skaičiau, kad vienatvės baimė šiuo metu ir sudaro patikimiausią šeimos fundamentą. Ar pritartumėte šiai minčiai?
- Tiek šeimoje, tiek apskritai bendravime gali būti ir pastangų pabėgti nuo vienatvės. Tai ir suprantama: juk iš artimų žmonių tikimasi pagalbos dėl visko, kas sunku. Ar bendravimas gali remtis vien tuo, nebe taip aišku. Matyt, kartais taip būna: tokie žmonės visai negali pabūti vieni, prarastą draugą tuoj pat keičia kitu, apirus santykiams, tuoj pat puola į kitus.
- Filosofas A.Schopenhaueris yra pasakęs: „Kaip meilė gyvenimui iš esmės yra tik mirties baimė, žmonių siekimas bendrauti iš tikrųjų nėra tiesioginė reikmė: jos pagrindą sudaro ne meilė draugijai, o vienatvės baimė“. Ar pritartumėte šiai minčiai?
- A.Schopenhaueris turėjo nemažai cinizmo, tačiau tai nereiškia, kad negalėjo pasakyti tiesos. Tik tiesa niekada nebūna absoliuti: meilėje gyvenimui gali būti mirties baimės, bet juk yra ir kitų dalykų; draugijos troškime gali būti vienatvės baimės, bet juk ne tik jos.
- Dar A.Schopenhaueris yra pasakęs: „Žmogus esti visiškai savimi tik tol, kol jis vienas, taigi, kas nemėgsta vienatvės, tas nemėgsta ir laisvės, nes tik būdamas vienas žmogus yra laisvas“. Ar tikrai tik būdami vienatvėje galime save pažinti?
- Nežinau, ar žmogus vienas būna laisvesnis; kartais vienatvės baimė kaip tik kausto. Tačiau žmogus vienas tikrai būna individualesnis, nes nereikia prie nieko taikytis ir su niekuo supanašėti. Tai, beje, nereiškia, kad taip būtinai geriau save pažinsi.
Kartais pačiam labai sunku, net neįmanoma, savyje įžiūrėti kai kurių dalykų. Visiškai kitoks negu esi netapsi jokiomis aplinkybėmis. Tie, kurie ką nors kankina ar žudo, pagauti minios polėkio, netampa kitokiais: juose tai jau buvo.
Šiuo atveju galima kalbėti ne apie tai, kaip kokios neįprastos savybės žmoguje atsiranda, bet kaip iki tol jos gerai buvo pasislėpusios. Niekas bent jau paaugusiame žmoguje negali nei pažadinti, nei užslopinti to, ko ten visai nebuvo.
- Dažnai žmones kamuoja nerimas, kuris, atrodo, kyla be priežasties. Jis dažnai vadinamas egzistenciniu nerimu. Kai atrodo, kad viskas gerai, bet kažko trūksta. Kodėl jis kyla? Kaip su juo susitvarkyti? Gal jis kyla iš vienatvės ar neturėjimo ką veikti?
- Vadinamąjį egzistencinį nerimą jaučia ar bent jau turėtų jausti visi žmonės, tai žmogiškos prigimties dalis. Tai dalis tos kainos, kurią mokame už buvimą žmonėmis. Visi pasaulyje yra mirtingi ir viskas yra laikina. Kad ir kaip gerai besisektų, žmogiškas gyvenimas labai trapus ir, tiesą pasakius, neilgas.
Anksčiau ar vėliau išnyksti pats, tavo tėvai ir vaikai, tavo draugai, tavo mokiniai ir visa, ką mylėjai. Netgi kūriniai kada nors išnyksta, nieko nėra amžino. Tai ir kelia egzistencinį liūdesį arba egzistencinį nerimą.
Beje, tai dažniausiai nėra ta būsena, kai „viskas gerai, o kažko trūksta“. Pastarasis atvejis dažniau būna tada, kai žmogus turi kokių užslėptų norų arba kai jį tiesiog kankina gyvenimo beprasmiškumas.
Beprasmybė ir egzistencinis nerimas – labai skirtingi dalykai. Egzistencinis nerimas kaip tik tą beprasmybę naikina. Jis kyla todėl, kad žmogus prisirišęs prie pasaulio, o tai tikrai nesukelia beprasmybės jausmo.