Psichoterapeutai ir psichologai savo pacientus vadina stipriais žmonėmis, kurie sugebėjo įvertinti, kad jiems kažkas negerai, ir suprasti, jog jų elgesys kelia problemų ne tik patiems, bet ir aplinkiniams.
Pagalbos į specialistą jie kreipiasi norėdami pagerinti gyvenimo kokybę. O tie, kurie nesikreipia, galiausiai patenka į aklavietę.
– Kokie žmonės dažniausiai sėdi krėsle priešais jus? – pasiteiravau Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologės Agnės Grušauskaitės.
– Daugelį jų atsiunčia bendrosios praktikos gydytojas. Mat pirmiausia pacientai kreipiasi į juos.
Kai žmogus gyvena apgaubtas nuolatinio streso ar įtampos, anksčiau ar vėliau jam prasideda įvairūs negalavimai: ima skaudėti galvą, širdį.
Ne veltui sakoma, kad visos ligos – nuo nervų.
Patys pas psichikos sveikatos specialistą ateina pacientai, kurie nutuokia apie psichoterapiją – dažniausiai tai kūrybingi, išsilavinę žmonės.
– Prastos fizinės būklės žmogus negali pakęsti, tačiau į psichologinę dažniausiai numoja ranka?
– Kiekvienas nori kuo greičiau pašalinti fizinį skausmą. Tačiau kai kamuoja emocinė įtampa, įprasta manyti, kad tai savaime praeis, viskas susitvarkys. Bet taip nebūna.
Blogas emocijas patiriantis žmogus dėl jų dažniausiai kaltina kitus ar ko nors tikisi iš kitų.
Pats žmogus privalo imtis permainų, iniciatyvos, asmeninės atsakomybės už savo psichologinę gerovę, savo gyvenimą.
Jeigu ne – tai jam gali brangiai kainuoti: sveikatą, santykius, pinigus.
Pastebiu, kad daugybė žmonių stresą ar nerimą slopina alkoholiu.
Dažniausiai alkoholio vartojimas net nesiejamas su pablogėjusia psichologine savijauta, išgyvenama įtampa.
Kas vakarą išgerti porą taurių vyno ar taurelę kitą stipraus gėrimo jiems atrodo normalu.
Liūdniausia, kad atpirkimo ožiais tampa artimiausi žmonės – ant jų išliejamas susikaupęs pyktis, nepasitenkinimas, nusivylimas.
Tiesa, vėliau dėl tokio elgesio žmonės išgyvena.
Graudu, bet daugelio šeimų nariai ignoruoja vienas kito emocinę būklę.
– Kai, atrodo, dangus griūva, ar gali padėti nuoširdus pokalbis su artimu žmogumi?
– Kartais išties užtenka savo žmogaus peties. Mat kartais gyvenimo paveikslas atrodo beviltiškai juodas, nors iš tikrųjų taip nėra.
Tada užtenka, kad šalia esantis išmintingas žmogus padėtų viską sustatyti į vėžes.
Tačiau kai ne kartą per mėnesį, o kiekvieną rytą visą pusmetį nesinori keltis iš lovos, kai nuolat kamuoja bloga nuotaika, erzina santykiai ir su šeima, ir su kolegomis, kai alkoholis tampa vaistais nuo streso, psichoterapeuto ar psichologo pagalba būtina.
– Šiandien daugelis jaučia įtampą – įsipareigojimai bankams, didžiulė konkurencija darbe. Norėdami susikurti gerą buitį ar lavinti vaikus žmonės labai daug dirba ir per mažai dėmesio skiria šeimai.
– Išpuoselėti namai, nepriekaištinga išvaizda, sėkminga karjera, tobuli santykiai šeimoje – tai negali tęstis amžinai.
Visą laiką taip gyventi – nerealu. Negali visur būti geriausias, tai tiesiog neįmanoma.
Žmogus turi pasirinkti, kas jam labiausiai rūpi, kokios jo galimybės.
Manau, kad kiekvienam žmogui patys svarbiausi – tie, su kuriais jis gyvena. Santykiams su artimaisiais privaloma skirti pakankamai dėmesio, priešingu atveju pradėsite tolti vieni nuo kitų.
Kai žmogus jaučiasi nemylimas, nereikalingas, kai jo niekas nepalaiko, ima vyniotis nesėkmingų santykių ir įvykių grandinė.
Pasąmonėje tai suprasdami ir dėl to nerimaudami žmonės griebiasi įvairios veiklos, tačiau tuomet dar labiau nesiseka. Viskas tarsi krinta iš rankų – irzlumas didėja. Nesėkmių virtinė ilgėja.
Taip prasideda krizė, kuri po truputį pradeda ardyti ir šeimos gyvenimą. Vieni tai supranta anksčiau, kiti – vėliau, treti – niekada.
– Ar pats žmogus gali įveikti krizę?
– Pirmiausia būtina sustoti. Tiesiog pailsėti ir pabandyti suprasti, kas vyksta su paties gyvenimu. Perdėlioti gyvenimo planą.
Kartais žmogus tiek skuba, kad be jokio reikalo iššvaisto energiją į kairę ir dešinę, o iš tikrųjų reikalinga pauzė. Kad galvoje įvestų tvarką, kad gerai ištyrinėtų pats save.
– Save įvertinti turbūt nėra paprasta?
– Jeigu žmogus jaučia, kad jam kažkas negerai ir tas kažkas užsitęsė per ilgai, kad atostogos nepadeda – tai jau ženklas, jog vienam vargiai pavyks susitvarkyti.
– Bet psichologas ar psichoterapeutas neišrašys laimingo gyvenimo recepto.
– Psichoterapija – tik vienas būdų padėti. Tai ilgalaikis darbas, reikalaujantis nemažai asmeninės iniciatyvos, atsakomybės, atvirumo.
Tai ir ieškojimas, ir diskusija, ir emociniai išgyvenimai.
– Specialistas tave išvynios tarsi siūlų kamuoliuką ir iš naujo lėtai suvynios?
– Tiksliau, padės tai padaryti – pats žmogus juk geriausiai žino, ko iš savęs, savo gyvenimo nori, kaip jaučiasi ir kokiems sprendimams pasirengęs.
Psichologas jam padės – užduos klausimų, bus kartu, palaikys.
– Tai gali užtrukti.
– Žinoma. Problemos bręsta ir kaupiasi ne vienus metus, kol žmogus pasiryžta ateiti pas psichologą ar psichoterapeutą. Atitinkamai užtrunka ir tų problemų sprendimas.
– O štai psichiatras gali pasiūlyti vaistų, kurie stresą numalšins per savaitę.
– Bet tabletės jausmų suirutės neišgydys, tik dar giliau paslėps. Savijauta pagerės laikinai.
Kol vieną dieną skausmingai išsiverš emocijų lavina.
– Gal esame pernelyg išlepę? Į Sibirą ištremti lietuviai ne vienus metus praleido be artimųjų, be namų, kasdien žeminami. Gal esame silpnesni už savo protėvius?
– Manau, kad tremtiniams padėjo artumo jausmas, jų vienybė. Bendruomenė buvo susitelkusi ir turėjo aiškų tikslą – išlikti.
Šiandien – viskas kitaip. Daug pasirinkimo galimybių, daug pagundų vartoti. Milžiniška konkurencija net tarp sutuoktinių, jau nekalbant apie santykius darbe.
Agresija ir arogancija dabar net vertinami kaip patrauklūs asmenybės bruožai.
Dažnai pernelyg daug reikalaujama ir iš artimųjų, ir iš savęs.
O tikrovė vertinama neadekvačiai: žmonės nori kur kas daugiau nei sugeba aprėpti.