Dana
***
Į klausimus atsako Moterų informacijos centro psichologė Olga Meščeriakova:
Užjaučiu Jus, Dana, nes kančios dėl nekontroliuojamo pykčio bei jo pasekmės tikrai būna baisios. Ar galite savęs paklausti, iš kur kyla ši emocija? Štai, grįžote namo po darbo, o dukra neišplovė indų, kaip buvo prašyta. Vyras pajuokavo netinkamai ar ne laiku. Bet kokia, iš pirmo žvilgsnio, nekalta situacija, gali sukelti neapykantos bangą, kuri kyla į gerklę ir užtemdo protą. Reakcija dažnai būna neadekvati ją iššaukusiam gyvenimo epizodui, todėl taip gėda po to, kai emocijos nurimsta, ir matai išsigandusių vaikų akis ar pasišlykštėjimą vyro veide.
Atpažinti emocinio protrūkio priežastį kartais gali būti sunku, nes pati situacija, sukėlusi pykčio priepuolį, kitiems gali pasirodyti visai normali ir neverta tokio dėmesio (kaip minėtas vyro pajuokavimas). Bet iš tikrųjų už jos gali slypėti gilus nepasitenkinimas savimi, vyru ar bendrai santuoka.
Šiuo atveju, Dana, turėtumėte savęs paklausti: „Ar aš noriu išsaugoti santuoką? Ar aš galiu užmerkti akis į siutinančius mane vyro įpročius dėl ramybės šeimoje, dėl vaikų? Jei tai neįmanoma, ar aš galiu kažką pakeisti?“
Mes dažnai pamirštame, kad esame neidealios, ir kai kurie mūsų įpročiai taip pat siutina mūsų vyrus. Sužinokite, kas erzina Jūsų vyrą, ir bandykite susiderėti: „Aš nustoju daryti tą ir tą, o tu nedarysi to ir ano.“
Pajutus, kad tuoj pratrūksite, pradėkite kalbėti su situacijos „kaltininku“: „Mane dusina pyktis, man labai bloga. Padėk man, prašau. Aš labai nenoriu vėl nesusivaldyti ir pradėti rėkti. Sutvarkyk tą ir tą.“ Toks savo būsenos verbalizavimas padeda nusiraminti.
„Kaltininkas“ paprastai teigiamai reaguoja į pagalbos šauksmą ir įvykdo prašymą.
Moteris dažnai sukuria savo idealųjį vyro, vaikų ar šeimos gyvenimo paveikslą ir aršiai kontroliuoja, kad viskas vyktų pagal jos numatytą planą. Jai atrodo, kad viską sudėliojo tiesiog puikiai: „Aš ateinu iš darbo, indai jau išplauti, dukra paruošusi pamokas, mes kartu gaminame vakarienę, kalbamės, ateina vyras, mes visi sėdamės prie stalo, dalinamės dienos įspūdžiais ir pan.“
Argi ne šaunus darnios, draugiškos šeimos vakaras? Bet mažiausias nukrypimas nuo plano sukelia nepasitenkinimą ir agresiją, nukreiptus prieš pačius mylimiausius žmones. Pasirinkite, kas Jums svarbiau: išmuštruota šeimyna, prislėgti baimingi ir vis labiau nekenčiantys Jus vaikai bei vyras (įdomu, kiek ištvers tokį gyvenimą?) ar džiaugsmingas chaosas šeimoje?
Perdedu ir vienu, ir kitu atveju, bet kartais tai padeda suvokti tai, link ko einama. Nejaugi taip nemylite savo vaikų, kad linkėtumėte jiems užaugti be spontaniškumo, be džiaugsmingų netikėtumų? Tvarka kilo iš chaoso, todėl be chaoso nieko nebūtų. Leiskite sau atsipalaiduoti ir paišdykauti su vaikais.
Kartais išgirdus bauginančias naujienas, pavyzdžiui, apie padidėjusį pavojų vaikams gatvėje, atėjus namo, mes pradedame „be priežasties“ rėkti ant vaikų. Taip pasireiškia baimė dėl jų bei mūsų bejėgiškumas. Užuot iššvaisčius energiją ir sugadinus santykį su vaikais, geriau pagalvoti apie realias vaikų saugumo priemones ar nustoti baimintis dėl to, kas neįvyko.
Yra dar vienas būdas sustabdyti kylančią pykčio audrą: Pajuskite tą gėdą, nusivylimą savimi, kad eilinį kartą nesusilaikėte, jau po pykčio protrūkio. Įsivaizduokite vyro pasibjaurėjimą. Veikia blaivinančiai.