Vaikas siekia pripažinimo – ir nuliūsta, kai jam kas nors nesiseka. Tačiau yra daugybė situacijų, kuriose neįstengiame susivaldyti ne tik mūsų vaikai, bet ir mes. Ar nebūtų puiku vienu rankos mostu pakeisti savo vaikų elgesį, paversti juos šiek tiek supratingesniais arba magiškai panaikinti jų negandas?
Stephenas Briersas – žymus britų klinikinės psichologijos specialistas, BBC ir “Channel Five” pedagoginių televizijos laidų konsultantas, trijų knygų apie vaikų psichologiją autorius savo knygoje „Laimingos vaikystės psichologija“ („Tyto alba“, 2011) pataria pamiršti ekspertus, propaguojančius griežtą ir seniai nusistovėjusią vaikų auklėjimo programą. Jo nuomone, tėvai turi tapti vaikų emociniais vedliais, kad užaugę jie būtų laimingi ir neturėtų bendravimo problemų.
Vaikų psichologas tikina norįs, kad mes patys taptume vaikų psichologais. “Tai nėra taip sudėtinga, daugelis žmonių galėtų bent pabandyti, – tvirtina jis. – Mes privalome bent pabandyti, ir ne tik todėl, kad statistika kelia nerimą – 10 proc. vaikų iki 16 metų diagnozuojamas koks nors psichinis, emocinis sutrikimas. Tiesą sakant, jeigu norite būti geri tėvai, turite būti ir šiek tiek psichologai.”
S.Briersas parašė knygą „Laimingos vaikystės psichologija“ tėvams – tai savotiškas gidas, kuriame aiškinama, kaip auginant vaikus taikyti tam tikrus psichoterapijos metodus.
„Jeigu jūs suprantate savo vaikus, ir – svarbiausia – jeigu jūsų vaikai supranta patys save, užaugę jie bus laimingi ir neturės bendravimo problemų, – tvirtina autorius. – Mus vis dar apsėdusi mintis, kad gerų tėvų vaikai turi elgtis pavyzdingai, tai laikoma skiriamuoju gero auklėjimo požymiu. Visai pamiršome, kad vienas svarbiausių tėvų tikslų – stengtis paruošti vaikus gyvenimui ir suteikti įgūdžių, kurių jiems gali prireikti.”
Psichologo knyga skirta tėvams, turintiems bet kokio amžiaus vaikų, joje aiškinama, kaip valdyti savo emocijas ir neleisti išsprūsti tokiems posakiams kaip „nes aš taip pasakiau!“, siūloma piešti žmonių figūrėles su minčių „debesėliais“ (vaikas turi įrašyti juose įsivaizduojamas figūrėles–mintis), kad pats aiškiau įsivaizduotų minčių ir jausmų ryšius, ir patariama, ką daryti, jeigu, pavyzdžiui, vaikas labai jaudinasi dėl trečią valandą vyksiančio fortepijono egzamino („Galite pabandyti išsiaiškinti, kas vaikui kelia baimę, pateikdami klausimus: „Kas blogiausia gali nutikti, jeigu neišlaikytum egzamino? Pokalbyje net neužsiminkite, kad neišlaikyti – labai blogai, venkite koncentruotis į „blogą poelgį“).
Jei naudositės S.Brierso patarimais, vaikui sumažės poreikis išlieti neigiamas emocijas netinkamu elgesiu.
S.Briersui – 43-eji, jis su žmona Melanie (buvusia akušere, dabar dirbančia slaugytoja mokykloje) ir dviem sūnumis (12 ir 8 metų) gyvena Braitone. Anglų filologiją ir teologiją Kembridžo universitete baigęs S.Briersas psichoterapija susidomėjo rašydamas disertaciją apie socialinius religijos aspektus. Dabar jis turi privačią praktiką Braitone, dirba klinikoje su vaikais ir suaugusiaisiais, retkarčiais dalyvauja TV laidose kaip ekspertas.
„Norėčiau, kad tėvų sampratoje apie gerą vaikų auklėjimą kontrolės reikšmė gerokai sumažėtų“, – sako S.Briersas, oponuodamas Ginai Ford, knygų apie griežtą vaikų auklėjimą autorei. „Mus smarkiai veikia biheviorizmo įskiepyta tradicija“, – aiškina S.Briersas. Tai teorija, sukurta trečiajame XX a. dešimtmetyje, jos pradininkas amerikiečių psichologas Johnas Watsonas tvirtino, kad tėvai turėtų palaužti savo atžalų dvasią taip, kaip dresuotojas sutramdo žirgą.
S.Briersas teigia, kad svarbiausia – emocinis išprusimas: „Emociškai išprususiems vaikams, pasižymintiems ypatingu gebėjimu būti empatiškiems ir turintiems įgūdžių spręsti socialines problemas, negresia emocinės problemos“.
Knygos autorius mano, kad emocinis išprusimas yra ne tik raktas į vaiko laimę ateityje, jis ne mažiau svarbus nei intelektą lavinančios žinios. Tėvų pareiga – ne tik išmokyti vaiką daugybos lentelės ir žodžių „prašau“ ir „ačiū“, bet ir nuolat plėsti jo emocinį žodyną. „Skaitykite vaikui knygeles ir aptarkite, ką jaučia veikėjai. Pavyzdžiui: „Manai, jis išsigandęs? Piktas? Laimingas? Nuliūdęs?“ Knygos autorius taip pat rekomenduoja pasakoti vaikams apie altruizmu garsėjusias įžymybes – Motiną Teresę, Martiną Lutherį Kingą ir kt., stengtis, kad jie išmoktų suprasti kūno kalbą, gautų jos interpretavimo įgūdžių.
Tačiau šis metodas galbūt prieštarauja tam tikrą uždarumą puoselėjančiai tautinei dvasiai. Ar tai nėra kiek verksminga? Vaikų psichologas sutinka: „Tai labai nebritiškas požiūris. Kyla pavojus, kad stereotipiškai mąstantys žmonės tokį (kitokį) elgesį gali palaikyti perdėtai jausmingu, net rodančiu silpnumą. Tačiau paradoksalu: jeigu jūsų vaikas yra emociškai išprusęs ir turi tam tikrų psichologinių įgūdžių, daug mažesnė tikimybė, kad jis patirs prievartą – pavyzdžiui, bus sumuštas žaidimų aikštelėje“.
„Jei esate malonus žmogus, dar nereiškia, kad jūs silpnas, pagalvokite, kokias mylimų žmonių savybes labiausiai vertinate? Nustebčiau, jei atsakytumėte – pajamas ir intelekto koeficientą. Išmokę vaikus suprasti savo ir aplinkinių emocijas, padėsite su jomis tinkamai susidoroti“, - sako specialistas.
S.Briersas laikosi požiūrio (kaip ir pritariantieji jo kognityvinio elgesio terapijai), kad tarp minčių, jausmų ir elgesio esama ryšio: „Prakrapštykite blogai besielgiančio vaiko neklusnumo šarvą ir rasite... besikankinančią sielą. Tam tikra prasme elgesys tampa bendravimo būdu, jis visada ką nors reiškia, visada esama veiksnių, sąlygojančių vaiko poelgius.“ Tėvai turi parodyti vaikui, kaip „sujungti taškus“.
„Laimingos vaikystės psichologijos“ autorius teigia: „Mūsų jausmus ir tolimesnius veiksmus lemia tai, kaip mes interpretuojame ir reaguojame į tam tikrą situaciją.“ Panašiai teigė W.Shakespeare’as „Hamlete“: nėra blogio ar gėrio, viskas priklauso nuo mąstymo.
S.Brierso nuomone, dar vaikystėje galima išmokyti atžalas vengti gniuždančių minčių, bereikia paaiškinti, kokios mintys yra nenaudingos, neproduktyvios, žalingos, trukdo sveikai mąstyti. Pavyzdžiui, kai kitąkart jūsų vaikas ką nors iškrės mokykloje ir parėjęs namo sakys: „Visiškai apsikvailinau. Daugiau nebegalėsiu ten pasirodyti...“. Paaiškinkite, kad jis nereikšmingus dalykus paverčia katastrofa – mato tik blogiausia ir tikisi blogesnių pasekmių, negu gali būti.
Tačiau pozityvaus mąstymo įgūdžių ugdymas yra ilgas procesas, ir ne tik todėl, kad teks daug vaiko klausinėti, pavyzdžiui: „Kodėl tu taip manai?“ ir „Kokius jausmus tau tai sukėlė?“ ir pan.
„Bendravimas su vaiku turi natūraliai įsikomponuoti į kasdienius mūsų veiksmus. Jeigu jam neskirsime laiko ir energijos, galėsime patys save kaltinti, kad išugdėme kartą vaikų, kurie turi daugybę problemų ar bent polinkį į jas“, - pastebi jis.
Anot S.Brierso, vienintelis būdas šito išvengti – įsiklausyti. Skirdami laiko vaikui išklausyti, ugdome jo empatijos įgūdžius, vaikas jaučiasi išklausytas, suprastas, mylimas. Knygoje S.Briersas duoda patarimų, kaip tapti geru klausytoju: „Stenkitės išlaikyti tinkamą akių kontaktą – tai turi trukti apytikriai trečdalį pokalbio laiko“.
Tačiau perdėtas dėmesys, kuris primena dusinantį apkabinimą, – nėra gera išeitis. Entuziastingai girdami vaiką ir tvirtindami, pavyzdžiui, kad jums patinka kiekvienas jo nupieštas piešinys, persistengsite. Psichologas įspėja: „Pagyrimai greitai tampa beverčiai, jeigu vaikas pajunta, kad jį giriate nenuoširdžiai“. „Venkite bendrybių, būkite konkretus, sakykite: „Man patinka, kaip nupiešei mergaitę, ji atrodo taip, lyg bėgtų“.
Kraštutinumai – visuomet bloga išeitis. Prasmingi pokalbiai su vaiku turi tapti prioritetu. Jeigu tiesiog pasilenksite prie vaiko tardami: „Papasakok man, kaip jautiesi“, vaikas atšlis. „Labai svarbu, kad tokie pokalbiai vyktų spontaniškai“, – pabrėžia S.Briersas. Pats psichologas su savo jaunėliu sūnumi pasikalba, guldydamas jį miegoti, o vyresnėliui labiau patinka šnekučiuotis sprendžiant kryžiažodžius.
Kad tinkamai taikytų S.Brierso metodus, tėvai patys turi išmokti valdytis. Knygos autorius įspėja: „Vaikai, stebėdami jūsų elgesį ir atsižvelgdami į sakomų žodžių turinį, seks jūsų pavyzdžiu. Nepamirškite to, ir nerėkite ant vaiko, kai norite jį nuraminti, juk akivaizdu, kad patys nesivaldote: verčiau išeikite iš kambario ir grįžkite tada, kai pasijusite geriau“.
Klausantis S.Brierso, išryškėja įdomus dalykas: kyla įspūdis, kad jis nėra mūsų modernaus pasaulio gerbėjas. Už jo entuziastingo pomėgio kolekcionuoti pašto ženklus (šis užsiėmimas lavina gebėjimą susikaupti, koncentruoti dėmesį) bei gąsdinančios įžvalgos, kad šiais laikais daugėja vaikų, norinčių būti tiesiog įžymybėmis, slypi dar šis tas: „Gyvenimo tempas fenomenaliai greitėja, dabar vaikai turi galimybę labai greitai patirti laimėjimo džiaugsmą žaisdami kompiuterinius žaidimus. Instinktas man šnibžda, kad prieš keletą dešimtmečių, kai buvo mažiau pramogų, mažiau pagundų, žmonės norėjo lavinti kitokią savimonę, ir spėju, kad mūsų psichikai tai buvo daug sveikesnė aplinka.“
Šiaip ar taip S.Briersas turbūt pirmas psichologas, kuris rašo knygas tam, kad jam pačiam liktų mažiau darbo. Kas bus, jeigu tėvai taps puikiais psichologais ir jiems nereikės jo pagalbos?
„Atvirai kalbant, jei psichologai liks be darbo, tai bus teigiamų socialinių pokyčių požymis, ir aš būsiu laimingas, galėdamas mokytis dailidės amato“, - tvirtina S.Briersas.