Panagrinėkime vaiko bausmių fenomeną. Labai nenoriai naudoju šį žodį – bausmė. Net ranka sunkiai klaviatūroje raides spaudo. Nemėgstu šio žodžio. Kodėl mes baudžiame vaikus? Už ką? Ar mus kas nors baudžia? Nebent teisėsaugos pareigūnai - už nusižengimus įstatymams. Vadovaujantis tokia logika vaikus baudžiantys tėvai yra teisėsaugos pareigūnai. Bet ar jie turi tam tinkamą kvalifikaciją? Ar vaikai nusižengia įstatymams ir kuriems? Gal tėvų išgalvotiems?
Taip, tėvai nėra teisėsaugos pareigūnai, jie yra patys artimiausi vaikui žmonės. Jie jį atvedė į pasaulį, jie juo rūpinasi, maitina, auklėja taip ir tam, kad jis ūgtelėjęs sėkmingai įsilietų į visuomenę, kultūrą, kad jis gebėtų užmegzti ir išlaikyti santykius su kitais planetos gyventojais. Mokina jį bendražmogiškų vertybių - tokių kaip gerbti savo artimą, padėti jam, neužgaulioti kitų, nevogti, nenaudoti agresijos nei prieš save, nei prieš kitus, ugdo atsakomybės jausmą.
Tik ar įmanoma visa tai išugdyti baudžiant vaiką? Tikrai ne. Geriausiu atveju – iš dalies.
Baudžiami vaikai išmoks susitaikyti su tuo, po kurio laiko išmoks ir įvykdyti tėvų valią, bet jie nebus nei socialiai, nei emociškai kompetetingi ir pasiruošę savarankiškam gyvenimui.
Šiuo metu įsivyrauja tendencija it koks naujausias mados klyksmas - nesakyti vaikui „ne“. Nes pasiskaitę literatūros, kad bausti vaikų negalima, tėvai nori būti modernūs. Na, negalima, tai negalima. Vadinasi, viskas arba labai daug kas vaikui galima. Kas iš to išeis?
Ūgtelėjęs ir autonomiškumo link einantis vaikas pasimeta, nes staiga tiek tėvai, tiek aplinkiniai pradeda iš jo reikalauti socialiai priimtino elgesio. Kaip vaikui žinoti, kodėl ir kokio elgesio staiga visi iš jo pageidauja?
Taigi, grįžkime prie bausmių. Bandykime vietoj šio žodžio naudoti kitą terminą – pasekmė. Su šiuo žodžiu mums atsiveria visai naujas bendravimo su vaiku išmatavimas. Pasekmė yra labai aiškiai apibrėžta, matoma ir suprantama.
Pavyzdžiui, vaikui persivalgius saldainių, pasekmė gali būti pilvo skausmas ar alergija, bet tai juk niekada nebus bausmė. Taip ir su nepageidaujamu vaiko elgesiu – jei vaikas netinkamai elgiasi tarp bendraamžių, jo elgesio pasekmė bus tai, kad kiti nenorės su juo žaisti ir draugauti. Ir būtent tai reikia vaikui nuo pat mažiausių jo dienų perteikti. Jam reikia suteikti rėmus, sudaryti taisykles – kada, kaip ir kodėl reikia vienaip ar kitaip elgtis ir kokios pasekmės jo laukia, jei jis nesilaikys taisyklių ar elgsis socialiai nepriimtinai.
Trakim, teatre žiūrint spektaklį negalima kalbėti, nes 1) pats vaikas praleis žiūrimo spektaklio turinį; 2) trikdys kitus žiūrovus; 3) trugdys aktoriams scenoje.
Vaikui turėtų būti aišku, kad jis atėjo žiūrėti spektaklio, o ne pasikalbėti, nes pasikalbėti jis galės po spektaklio. Jei vaikas teatre nesilaiko jam iš anksto nurodytų elgesio taisyklių, pasekmė gali būti išvedimas iš teatro salės. Tai ypač veiksminga, jei vaiko temperamentas trukdo jam nusėdėti vietoj. Tačiau vaikui būtina suteikti antrą šansą ir leisti grįžti žiūrėti spektaklį, jei jis pažada sėdėti ramiai. Suaugusiųjų pareiga tokiu atveju yra būtinai pagirti vaiko deramo elgesio suvokimą, t.y. jei jis sugebėjo ramiai išsėdėti.
Aiškios taisyklės, taip pat aiškios pasekmės jų nesilaikymo atveju, pageidaujamo elgesio formulavimas ir skatinimas ne tik padės vaikui augti ir integruotis visuomenėje, bet ir palengvins tėvų kasdienybę.
Tėvai išvengs ilgų ir bevaisių ginčų su vaiku, o ir pačiam vaikui juk daug konkrečiau ir mieliau yra išgirsti prašymą – „prašom, prisėsk“ vietoj susinervinusio ir pikto „nustok lakstyti!“