- Taigi nuo ko priklauso, kad žmogus negali rasti darbo, net jei darbo yra?
- Priklauso nuo žmogaus požiūrio į darbą. Jei į darbą žiūri kaip į kažką, ką reikia daryti, tuomet sunku prisiversti, nėra energijos. Manau, kad daugelio žmonių problema yra ta, kad jie nežino, kokio darbo norėtų, kas jiems patinka? Tikras darbas, jei žmogus yra atradęs save, net nėra darbas, bet daugiau malonumas, saviraiška, savirealizacija.
- Labai sunku mąstyti apie savirealizaciją, kai nebeturi pinigų...
- Tada klausimas – kam man reikia darbo? Galbūt noriu skaniai valgyti, pirkti geresnį maistą, negu piniginė leidžia, galbūt noriu rengtis geriau. Įvardiju, ko konkrečiai noriu. Kai žinau, ko noriu, tada galiu rinktis darbą, kur galbūt nerealizuosiu savęs kaip asmenybės, bet galėsiu užsidirbti pinigų tiek, kad galėčiau džiaugtis gyvenimu, daryti tai, kas man kelia džiaugsmą, galbūt ir hobį rasti, kuris man tikrai keltų pasitenkinimą ir kur atrasčiau atgaivą savo sielai.
- Bet būna momentų, kai, rodos, nieko nenori, kai mielai nieko nedarytum. Ypač, kai ankstesnis išėjimas iš darbo yra nemalonus. Pavyzdžiui, dirbai darbe iš visos širdies, atidavei jėgas ir laiką, o tau buvo pasakyta, kad esi atleidžiamas. Kaip tada motyvuoti save dirbti?
- Tiek darei, kad buvai vertas pripažinimo ar įvertinimo, bet to negavai? Darbdaviai pasakė, kad mums tavęs nereikia? Ko man reikėjo iš darbdavių? Pripažinimo? Mano sugebėjimų įvertinimo? Kyla klausimas, kodėl tiek daug reikšmės suteikiu darbdavio nuomonei ir vertinimui? O kur yra džiaugsmas? Kas mane džiugina? Ko aš noriu?
- Manote, kad per mažai galvojame apie tai, kas mums teikia džiaugsmą?
- Ko gero apie meilę sau. Darbdaviai manęs nemylėjo, jie mane išmetė. Nesėkmė, bankrotas – gali būti kita priežastis, kita situacija. Bet labai dažnai žmonės puola į depresiją, kai jie nesulaukia iš aplinkos to, ko jiems reikia, ko tikėjosi, o patys savęs nemyli. Labai svarbu pačiam save mylėti.
- Nuo ko reikėtų pradėti, netekus darbo?
- Netekus darbo, pamėginkite paklausti savęs - ką aš mėgstu veikti? Kas man patinka? Siūlau pirmiausia pažiūrėti į savo poreikius, ne vien į faktą, kad reikia pinigų. Pinigai – taip, jų man irgi reikia, kad galėčiau daryti tai, kas malonu – žaisti žaidimus, plaukioti baseine, keliauti ir panašiai. Gal man reikia pinigų ir tókio darbo, kuris man suteiktų galimybę daug užsidirbti, gal visai nėra svarbu realizuoti save darbe, bet svarbu užsidirbti pinigų tiek, kad galėčiau mėgautis gyvenimu.
Nes jei nežinau, dėl ko dirbu, prarandu motyvaciją. Jei turiu konkretų poreikį – noriu apkeliauti aplink pasaulį arba susipažinti su įvairiomis pasaulio kultūromis – žinau, kad man tam reikia pinigų. Tada lengviau eiti į darbą ir dirbti aštuonias valandas, gal net ir dešimt. Nes aš tai darau dėl savęs, sau. Ne tam, kad mane pagirtų ir įvertintų, o tam, kad iš to gaučiau sau malonumą. Darbas gali būti sunkus, bet aš paskui turėsiu naudos.
Arba kiek daug žmonių galėtų eiti dirbti pelningesnį darbą, bet renkasi mažiau pelningą, nes mėgaujasi tuo, ką daro. Arba kurį laiką, kol neranda mėgiamo darbo, nedirba iš viso. Labai dažnai žmonės dirba ne dėl uždarbio, nors gali būti ir taip.
- Jūs daug kalbate apie norus. Bet ar sutinkate, kad aplinkoje, kurioje gyvename, dažnai nėra kada apie tai galvoti, kad tam tikra prasme galvoti, ko noriu, yra prabanga?
- Bet kokia tai nemeilė sau – neturėti laiko galvoti apie save. Ar esu toks nieko vertas žmogus, kad man yra prabanga galvoti apie save? Pavyzdžiui, pasakykite, ką mėgstate valgyti.
- Na, nežinau. Dažniausiai valgau tai, kas yra šaldytuve...
- Valgot tai, kas yra šaldytuve, net nežinot, ką mėgstat valgyti. Ar jums reikia leidimo galvoti apie savo norus?
- Ko gero taip... Toks įspūdis, kad neturiu teisės galvoti apie save. Ypač, kalbant apie darbą. Aplinkiniai nuolat klausinėja – kaip sekasi ieškoti, ar dar turiu pipigų? Susidaro įspūdis, kad turiu jaudintis dėl to, kas su manimi vyksta.
- Ko gero, aplinka labai jaudinasi, spaudžia ieškoti darbo. Tarsi kažkas verstų ieškoti darbo. Teigiama, kad yra nenormalu neturėti darbo. Artimieji nerimauja, kad ant jų pečių bus užkrautas dar vienas rūpestis. O iš tiesų tokiu būdu ant mūsų pečių užkraunami artimųjų rūpesčiai, baimės. Jei kalbame apie jaunus žmones, pirmiausia savo rūpestį jiems užkrauna tėvai, kartais draugai, kurie jau turi darbus. Suaugusiems galbūt tokią naštą uždeda vyras, žmona.
Ir dažniausiai tas rūpestis nuskamba kaip kritika, kad esi niekam tikęs. Jų baimė verčia daryti sprendimus. O mes savo ruožtu leidžiame jiems daryti įtaką.
- Psichologinėje literatūroje daug kur kalbama, jog laikas, kai neturi darbo, yra puiki proga iš naujo permąstyti, ką nori daryti, iš naujo nuspręsti daug dalykų apie save, apie savo gyvenimą. Dabar išgyvenu šį laikotarpį ir kartais susiduriu su vidiniu pasipriešinimu – man tiesiog negalima pačiai spręsti.
- Ar aš pats galiu spręsti apie savo gyvenimą? Jei formuluojate šitą klausimą, reiškia vis dar laukiate tarsi iš mamos, kad ji suformuluos, ko jums reikia ir dar padarys tai už jus. Darbdavys nėra mama. O kartais mes jam tokią galią suteikiame... Ar darbdavys gali už mane nuspręsti, kas man gera, ko man reikia? Žinoma, kad gali. Ir daro sprendimus.
Pavyzdžiui, tėvai daro sprendimus, primygtinai siūlydami vaikams, ką dirbti. Ar mes sutinkam su tom sąlygom, kurios mums siūlomos – kitas klausimas. Mes patys darom pasirinkimą. Mes rūpinamės savimi. O jei rūpinamės, ieškome darbo, kuris mums patiktų.
Žmonės dažnai bijo prisiimti atsakomybę už save, savo gyvenimą. Bet man rodos, daug baisiau yra leisti kitiems nuspręsti, kas tau tinka ir kas ne.
Kai sprendžia kiti – tėvai, draugai, – dažnai kyla nenoras, kad ir dirbti. Tai yra sveikas, natūralus pasipriešinimas kitų daromam savotiškam spaudimui. Nenorime būti bejėgiu asmeniu, kuris negali pats spręsti. Visi norime jausti, kad galime.
- Ar normalu, kad Lietuvoje tiek daug bedarbių?
- Yra, kaip yra. Dabartinė situacija yra gera proga žmonėms atrasti savo vietą.
Gyvenimas, kai supurto, supurto neveltui. Ir ekonominė krizė. Kai patys nematom, nepraregim, tai gyvenimo situacija mus priverčia – atsiduriame aplinkybėse, kurios priverčia kažką keisti savyje, pradėti gyventi kitaip nei iki šiol buvo įprasta. Ateina metas augti.
- Ar pačiai yra tekę prarasti darbą?
- O taip. Ir ne vieną. Patys darbo netekimo momentai, nors iš daugelio darbų išėjau savo pasirinkimu, buvo nemalonūs. Tuose darbuose dirbau ne taip gerai, kaip norėjosi dirbti. O dabar, konsultuodama žmones, viduje jaučiu, kad tai yra mano kelias. Visi kiti darbai buvo iš reikalo, nes reikėjo užsidirbti. Aišku, tuomet reikėjo pinigų – reikėjo gyventi, auginti vaikus, bet mano širdis tuose darbuose buvo ne visa. Ir tos darbo netektys, darbų keitimai – savotiškas gyvenimo aplinkybių klostymasis. Matau tai kaip dėsningą procesą.
Gyvenimas vertė žengti tokius žingsnius, kad pagaliau išmokčiau pasirūpinti savimi, suprasti, ko man iš tikrųjų reikia. Tai buvo mano pačios kelionė į save, nes kai verti save daryti tai, ko nenori, tai kažkokia kita tavo pusė kiša koją. Galiausiai eini tuo keliu, kuriuo tau skirta eiti.
- O mes patys sau galim būti tokie blogi, kaip aplinkiniai?
- Taip, daugelis žmonių iš tikrųjų yra labai blogi sau. Tarkim, kiek žmonių, paklaustų apie maistą, ką mėgsta valgyti, atsakytų: “Ai, valgau bet ką, ką randu”. Tai rodo, kad nesirūpiname savimi. Ir taip daugelyje sričių.
- Lietuvai reikėtų visuotinių meilės sau kursų...
- Nežinau, ar tam reikia kursų. Kartais tiesiog įsiklausymo į save. Nuo pat kūdikystės nesulaukiame tos pagalbos, kad išmoktume save girdėti ir suprasti. Priešingai – nuo pirmųjų gyvenimo dienų mokomės negirdėti savęs. Pavyzdžiui, kodėl suaugusieji persivalgo ar kenčia nuo alkoholizmo? Kai žmogus patiria stresą, kai kažkas negerai, galbūt jam reikėtų, kad kažkas pabūtų, pasikalbėtų, apkabintų, o jis be perstojo valgo arba vartoja alkoholį. Taip malšina skausmą. Tai nuo kūdikystės išmokta reakcija, nes kai vaikelis verkia, nori būti panešiotas, priglaustas, o jam mama duoda valgyti, tai kūdikis išmoksta: kai blogai jaučiuosi, man reikia valgyti.
Turime daug poreikių, kurių net nesugebam atpažinti ir nepasirūpiname jais. Aplinka mums suformavo tokius įpročius.
- Ar galima to kaip nors išmokti? Reikia tiesiog sėdėti ir klausyti?
- Vienas būdas yra – jei pats nežinau, ko noriu, mintyse reikėtų pagalvoti, kas man tiktų. Taip ir kai noriu valgyti, pagalvoju – ko. Prisimenu, ką esu valgęs.
- Jei ne viską ragavau, kaip galiu išsirinkti? Viską išragauti?
- Gyvenimas tam ir duotas - galbūt pasirinkimų yra tiek daug, kad nežinau, nuo ko pradėti.
- Ieškant darbo reikia išsiaiškinti kuo daugiau informacijos apie darbą. Nes kaip kitaip gali pamatuoti? Pasikalbėti su žmonėmis, kurie toje vietoje dirba, kad žinotum realią situaciją. Ko gero labiausiai nusiviliame, kai neatitinka lūkesčiai ir realybė.
- Be jokios abejonės. Mokyklos metai tam skirti, jaunystė. Nedidelę pirminę atranką gali kiekvienas padaryti ir savo mintyse. Nuspręsdamas, ar noriu darbo dideliam kolektyve, ar mažam, o gal noriu dirbti vienas. Ar noriu, kad darbo vieta būtų pastovi, kabinete, ar mano darbas būtų judrus ir aš kasdien važiuočiau kažkur kitur. Ar labiau noriu dirbti su žmonėmis, o galbūt prie kompiuterio ar laboratorijoje. Pasimatuoti, kas man patinka, koks esu žmogus.
Tada jau antras etapas, po apmąstymo, koks esu žmogus, reikėtų pasidairyti, kokios gyvenimo sritys, kurios mane domina, kokie yra darbai, kur man patiktų dirbti. Aišku, net ir pasirinkus konkrečią specialybę, profesiją, darbo vietą, negali būti garantuotas, kad tai pilnai atitiks tavo poreikius. Lygiai kaip atėjus į restoraną užsisakai patiekalą. Yra didelis sąrašas patiekalų, tu žinai, kad nori mėsos, ko nors mėsiško.
Yra daug įvairių pavadinimų, skirtingų paruošimo būdų ir kol neužsisakei, neparagavai, tol nežinai, ar tai skanu, ar neskanu, ar kitą kartą norėsiu to, ar nenorėsiu. Taip pat ir nuėjęs į darbą, net jei padarysi visą atranką ir tiksliai žinosi, ko nori, kol neišbandysi, kol nesusidursi su žmonėmis, kurie dirba tame kolektyve, kol nepažiūrėsi, kaip pats darbas vyksta, tai tol galutinio atsakymo nesužinosi.
Lygiai kaip ir suknelę renkantis – kol nepasimatuosi, gali atrodyti labai graži, bet kai apsivilksi, pasirodys, kad ant pakabos atrodė vienaip, o apsivilkus – kitaip.
- O jei veikia baimė, kad vieną pabandysi – netiks, kitą pabandysi – irgi netiks? Eisi per darbus. Juk reikia pasirinkti rimtai, įsipareigoti ilgam.
- Kas taip sako? Norisi išlaikyti pastovaus žmogaus įvaizdį? O jei man nepatinka pastovumas? Jei esu žmogus, kuris mėgsta naujoves? Galbūt man reikia tokio darbo, kur galėčiau vis kažką naujo patirti? Galbūt tapti žurnaliste ir keliauti, sutikti vis naujus žmones, pamatyti vis naujus kraštus? Čia tik vienas pavyzdys. Gal esu žmogus, kuriam reikia permainų ir kuriam netinka pastovus darbas?
Kas sprendžia apie kriterijus, kuriuos jūs turite atitikti? Dėl ko jūs gyvenate? Dėl kitų ar dėl savęs?
Jei turėtumėte vaiką, jums svarbiau būtų, kad jis atitiktų jūsų lūkesčius, gyventų taip, kaip jūs norit, ar norėtumėt, kad jis būtų savimi, eitų savo keliu? Ar vaikai yra tos lėlės, su kuriomis žaidžiame, kurias paguldome, aprengiame, darome su jomis, ką norime? Vaikas yra žmogus. Jis atskiras individas, asmenybė, turintis savo gabumus, polinkius.
Kiekvienas gimsta kažką atsinešdamas, su savo paskirtimi. Atrasti savo kelią – štai mūsų uždavinys. Kaip iš pomidoro sėklos neužauginsi agurkas, taip ir iš vaiko neužauginsi kitko negu jis yra. Aišku, gali visaip laužti ir versti būti kažkuo, kuo jis nenori būti, bet jis niekada nebus laimingas, jis niekada neduos tokių veiklos ar viso gyvenimo rezultatų, kurie jį tenkintų, kurie džiugintų ir jį ir visą aplinką.
- Ar gali būti taip, kad darbo paieška yra ir pašaukimo paieška? Kaip tie dalykai susiję?
- Mano giliu įsitikinimu, net tie, kurie dirba vien dėl pinigų, pasirenka sritį, kuri jiems yra artimesnė. Vis tiek pasirenki tai, kas tau patinka, ar bent tai, kas tau nėra nemalonu. Kaip ir su maistu – vieni valgo, jiems patinka, o kiti ne, gal net yra alergiški produktui.
O pašaukimą tikrai galima suprasti plačiau – kaip darbo paiešką taip pat. Pašaukimas tai ir yra patraukimas viduje kažką veikti. Labai svarbu atrasti pašaukimą darbui, jis esti giliai viduje ir kartais informacijos iš aplinkos yra daug, jos yra perteklius, gali pasimesti, o dažnai ir jausti spaudimą. Trūksta įsiklausymo į save, kas man gera, koks yra mano pašaukimas, nes pasiūla yra labai didelė.
Žmonės dažnai atsiduria situacijoje, vėl palyginkime su maistu, kai jiems siūloma bulvių košė, o tereikia tyro vandens atsigerti. Pažiūrėkim į mamas, jos labai mėgsta mus maitinti. Taip kaip su maistu, taip ir su veikla tėvų požiūris turėjo mums didelę įtaką.
Tarkim, mama labai norėjo būti gydytoja, dėl to nori, kad vaikas tai studijuotų, nors tai jos svajonė. Tėtis norėjo būti menininku ar sportininku ir spaudžia vaiką viena ar kita kryptimi. Jau nuo vaikystės tėvai, mokykla, visuomenė gali nepadėti žmogui atsiskleisti, o tiesiog užbombarduoti savo pasiūlymais, kas jiems tinka, kas jiems būtų gerai, ko jie norėtų sau. Ir ko jie norėtų sau, tai nebūtinai tinka vaikams.
Yra atvejų, kai šeima užsiima verslu, tėvai nori ir vaikus įtraukti. Bet vaikai nebūtinai to nori. Žinoma, tėvai taip elgiasi ne iš blogos valios, dažniau iš karšto įsitikinimo.
- Tėvų įtaka labai didelė mums, net kalbant apie užsiėmimą, darbą?
- Patyrinėjus žmonių, kurie nedirba ir niekaip negali prisiversti dirbti, vidų, galima aptikti daug tėvų įtakos. Jei primityviai žmogų, jo smegenis prilygintume kompiuteriui, tai ir mes turime daugybę programų.
Dažnai mes, dėl to, kad nepažįstame savęs, užstringame programose, kurių mums toje situacijoje nereikia. Įsivaizduokite, jūsų kompiuteryje įjungtas “Excel”, o jūs norėtumėte piešti. Ir net nežinote, kaip išeiti į pagrindinį meniu, kaip pasirinkti piešimo programą.
Kartais taip nutinka, kad nuo vaiksytės į mus aplinka instaliuoja daugybę programų, išmoko naudotis keliomis ir net įklampina, galiausiai žmogus net nežino, kaip sugrįžti į pagrindinį meniu, nepažįsta kitų jame esančių programų. Čia lyg palyginimas. Kalbant apie pašaukimą, mes nesam kompiuteriai, bet žmonės.
Giliai viduje esame dvasingi, siekiame ryšio su Dievu ar aukštesniuoju „aš“, turime intuiciją, vidinę išmintį, atpažinti savo pašaukimą – išgirsti vidinius dalykus. Psichologo darbas ir yra padėti žmogui įžengti į save, į tikrąjį aš ir realizuoti jį kasdien.