Robertas
***
Į klausimą atsako psichologė Inga Būdvytytė:
Robertai, Jūsų klausimą jau daugybę metų analizuoja psichologai, sociologai ir net biologai. Šis fenomenas dažnai vadinamas masių ar minios psichologija. Dažniausiai jau vien vartojant tokią sąvoką kaip „bandos jausmas“, šis reiškinys įgauna neigiamą atspalvį. Tačiau kartais tai visai naudinga. Pabandykime panagrinėti plačiau.
Visų pirma, atsigręžkime į pirmykštes bendruomenes. Jau senų senovėje mūsų protėviai suprato, kad vienas lauke ne karys ir kad keliese mamutą nudobti daug lengviau nei po vieną. Pradėta gyventi, medžioti būriais ir gentimis. Tai pirmykščiam žmogui užtikrino galimybes išgyventi, todėl pyktis ar prieštarauti kolegoms nebuvo labai protinga. Akivaizdu tai, jog žmogus – socialinė būtybė - ir jame tūno poreikis kam nors priklausyti: šeimai, bendruomenei, kokiai nors grupei, partijai ir taip toliau.
Tai ką Jūs įvardinate kaip bandos jausmą, atsiranda tuomet, kai žmogus įsilieja į tam tikrą grupę, prarasdamas individualumą. Įsilieja ir ištirpsta. Šiuo atveju labai svarbus atsakomybės klausimas. Juk akivaizdu, kad jei kokį veiksmą (nebūtinai legalų) atlieka visa grupė, individui irgi lengviau pateisinti savo elgesį (juk visi taip daro), asmeninė atsakomybė už savo veiksmus tokiu atveju išnyksta, kaip išnyksta ir riba tarp „aš“ ir „kiti“, kuomet net ir darydamas ką nors netinkamo žmogus nejaučia asmeninės kaltės ar gėdos už savo elgesį, kadangi nesuvokia, kad pats asmeniškai už tai atsako.
Tai, ko Jūs vienas jokiu būdu nedarytumėte, minioje (kur visi taip elgiasi) tampa legalu. Ir tam nebūtinai reikia konkrečios minios ar gaujos, kartais užmetus akį į kaimyną, pagalvojame, „negi aš kvailenis“ ir iškrečiame kokią šunybę (šiukšliname, statome automobilį draudžiamoje vietoje ar apeiname vieną kitą įstatymą).
Esant minioje labai svarbų vaidmenį atlieka emocijos. Pavyzdžiui, koncerto metu visa minia gerbėjų svaigsta apimti šėlsmo ir, išgirdę ką nors panašaus į „kur jūsų rankos“, kelia rankas į viršų nesusimąstydami, nori jie kelti tas rankas, ar ne, nes atsiduoda masinei euforijai. Tas pats ir sporto varžybų metu, kai įsiaudrinę sirgaliai ima siautėti iš džiaugsmo ar nevilties. Esant minioje emocijos sustiprėja, tampa masiniu reiškiniu ir įgyja didesnę jėgą, nei kad būtų tuo atveju, jei to paties atlikėjo klausytumėte vienas, ar vienas žiūrėtumėte tas pačias varžybas per televiziją.
Panašiai vyksta ir kokių nors religinių apeigų metu, kai masiškai patiriama ekstazė. Galų gale šiais atvejais žmogui ir nebėra kur dėtis, jei nesiautėsi kartu su minia, tave tiesiog sutryps.
Kitas svarbus dalykas – baimė išsiskirti iš minios. Daugeliui nesmagus jausmas būti balta varna, ar kitaip tariant „iškristi iš konteksto“ savo elgesiu, apranga ar pažiūromis. Žinoma, yra nemažai asmenybių, kurios trokšta išsiskirti, tačiau dauguma yra linkę būti tokie, kaip visi. Taip daug saugiau. Juk ne kartą esame pagalvoję, kad visi taip daro, tai negi dabar čia imsiu ir išsišoksiu.
Kad ir, pavyzdžiui, Lietuvą užplūdus masinei cukraus pirkimo psichozei, nemažai mūsų nesusimąstydami, kiek tai pagrįsta, puolėme į parduotuves, nes taip elgėsi dauguma aplinkinių, arba net ir netyčia užsukę parduotuvėn ir išvydę kitus pirkėjus maišais kraunančius cukrų, pagalvojome „o maža ką...“ ir elgėmės taip pat.
Dažnai taip vadinamam „bandos jausmui“ palaikyti reikalingas lyderis. Ypač jei pasitaiko puikus oratorius ir gebantis taikliai manipuliuoti asmuo, jam prisišaukti minias pakalikų daug lengviau. Žmonės yra linkę kam nors paklusti, vieni aklai seka religija, kiti politiniais ar ideologiniais lyderiais. Juk daug lengviau daryti tai, ką daro visi, ar tai, kas man liepta, nekvestionuojant ir nesusimąstant, kur aš einu ir kodėl. Einu, nes eina visi, vadinasi, taip reikia.
Didesnė rizika pakliūti į „bandą“ kyla žemesnio socialinio sluoksnio bei menkiau išsilavinusiems žmonėms, nes jie neturi pakankamai žinių, kurios skatintų abejoti jiems primetamais reikalavimais ar sprendimais. Taip pat aklai įsilieti į minią linkę mažiau savimi pasitikintys, save nuvertinantys amenys, žmonės, kurie nuo mažens nepatyrė saugaus prieraišumo, kurie trokšta žūtbūt kam nors priklausyti, būti kokios nors grupės dalimi bei nesijaučia pakankamai stiprūs patys spręsti įvairius klausimus.
Kita vertus, nereikėtų taip nuvertinti to bandos jausmo. Kartais tai visai naudingas fenomenas. Ekstremaliose situacijose dažnai labai apsimoka pasiduoti šiam reiškiniui. Pavyzdžiui, gresiant nelaimei ar katastrofai verčiau pasiduoti bandos instinktui, nes gali nebebūti laiko individualiai apsvarstyti galimas išeitis ir optimaliausias sprendimas – dėti į kojas, kaip tai daro visi. Taip pat kartais žmogui būtina minia tam, kad jis galėtų atsiskleisti, nes vienas to padaryti nedrįsta.
Be to, kartais bandos jausmą galima pasitelkti pozityviems tikslams, pavyzdžiui, gerumo ar labdaros, visuotinės talkos akcijoms, juk kai kaimynas ar kolega daro kažką gero ir naudingo visuomenei, mano širdy irgi sukirba noras „nepasišiukšlinti“.
Ši tema gan plati ir yra dar daugybė mano nepaminėtų veiksnių, kurie svarbūs bandos jausmo atsiradimui ir palaikymui, tačiau tikiuosi, kad Jums pavyko susidaryti šiokį tokį vaizdą apie šį fenomeną.
Klausimus psichologui galite siųsti adresu: psichologas@lrytas.lt