Aukso vidurio šiems žmonėms nėra: arba jie skraido padebesiais, arba juos kamuoja itin didelė neviltis.
Nuolat besikartojantys pernelyg pakilios nuotaikos ir sunkios depresijos epizodai – vadinamojo bipolinio afektinio sutrikimo požymis.
Anksčiau medicinos literatūroje ši psichikos liga buvo vadinama maniakine depresine psichoze, dabar šis terminas nebevartojamas.
Manoma, kad bipolinis afektinis sutrikimas užklumpa apie 1,5 proc. pasaulio gyventojų, nors įvairūs autoriai pateikia skirtingą sergamumo šia liga statistiką.
Manoma, kad dėl jo dešimtkart dažniau kenčia menininkai nei mokslininkai ar išradėjai.
Apie tai, kodėl protą drumsčianti liga gali būti pavojinga ligoniui ir jo artimiesiems, – pokalbis su psichiatre V.Danilevičiūte.
– Kokios priežastys lemia bipolinį afektinį sutrikimą?
– Negalavimų priežastis – tam tikrų biologiškai aktyvių medžiagų – serotonino, noradrenalino, dopamino – pusiausvyros sutrikimas galvos smegenyse.
Manoma, kad vyksta ir kiti sudėtingi pokyčiai, kurių medicinos mokslui dar nepavyko atskleisti.
Šį sutrikimą gali lemti ir genai – bent pusė sergančiųjų šia liga polinkį sirgti paveldėjo iš motinos ar tėvo.
Liga gali užklupti įvairaus amžiaus žmones. Pirmieji negalavimai pasireiškia nesulaukus ir 30 metų.
Manija prasideda staiga, gali tęstis keletą dienų ar mėnesių.
Kai žmogų staiga apima pakili nuotaika, dažnai jis nesupranta, kas atsitiko. Jis džiaugiasi turįs daug jėgų ir nesugeba kritiškai savęs įvertinti. Dažnai nuotaika būna puiki – daug įvairių planų, tačiau žmogus nesugeba būti produktyvus.
Bet po to užklumpa depresija, kuri tęsiasi ilgiau nei pakili nuotaika. Ligonis tampa viskam abejingas, jam sunku sukaupti dėmesį, sumažėja darbingumas.
– Ar psichiatrams lengva nustatyti diagnozę?
– Nustatyti šią ligą nėra lengva. Kartais depresija būna ryškesnė, o pakilios nuotaikos epizodai, manija – mažiau išreikšti.
Tokiais atvejais neretai gydoma tik depresija, o ne jos priežastis – bipolinis afektinis sutrikimas. Jis antidepresantais ar psichoterapija nėra įveikiamas.
Būtini specialūs vaistai, kurie ligoniui padeda išvengti tiek pernelyg pakilios, tiek prislėgtos nuotaikos.
Galiu papasakoti vieną atvejį iš savo praktikos. Pažinojau jauną moterį, kuri gydydavosi depresiją.
Kai apnikdavo depresija, pacientė kreipdavosi tai į mane, tai į mano kolegę, dirbančią Kaune.
Kartą su šia kolege vaikštinėdamos po Vilnių sutikome mūsų abiejų pacientę.
Pamačiusi mus ji išbėgo iš kavinės į gatvę, rankoje laikydama prakąstą pyragaitį. Linksmai kvatodama moteris apsikabino, išbučiavo mus abi ir tikino esanti labai laiminga.
Tik tada paaiškėjo tikroji jos ligos diagnozė – bipolinis afektinis sutrikimas.
Šį pavyzdį neretai pateikiu ir savo studentams, primindama, kad diagnozė kartais išlekia kaip kamštis iš butelio.
– Kuo žmogui grėsminga negydoma manija?
– Būdamas pakilios nuotaikos žmogus gali prisidaryti daug bėdų, dėl kurių jaus kaltę ir gėdą, kai atsipeikės.
Įsižeidęs dėl smulkmenos ar pastabos gali palikti darbą, sudaryti nenaudingą sandorį, pavyzdžiui, parduoti savo turtą ar verslą, kurti nerealius planus, kaip praturtėti.
Dėl psichikos ligos gali iširti ir šeima. Menkiausias konfliktas gali baigtis skyrybomis, nes ligonis pernelyg audringai reaguoja į priekaištus.
Dėl manijos jis būna labai energingas, jam užtenka vos kelių valandų miego per parą.
Atrodytų, būtų galima tik pavydėti tokios geležinės sveikatos. Tačiau toks žmogus būna neproduktyvus – minčių ir idėjų daug, bet jis nesugeba atlikti net menkiausio darbo, nes yra išsiblaškęs, nemoka sutelkti dėmesio, viską daro labai paviršutiniškai.
Pavyzdžiui, parduotuvėje jis išleidžia visus pinigus ir priperka to, ko šeimai nereikia.
Tokie ligoniai labai seksualūs, jie užmezga daug atsitiktinių intymių santykių, todėl gali užsikrėsti įvairiomis infekcijomis.
Taigi sunki manija yra pavojinga. Ją nustačius psichiatrai turi teisę guldyti žmogų į ligoninę be jo sutikimo.
– Kaip artimieji, draugai ar pažįstami gali suprasti, kad žmogui prasidėjo liga?
– Atkreipti dėmesį reikėtų tada, kai žmogus staiga pasidaro kitoks. Pavyzdžiui, ramus tylenis per kelias dienas tampa energingas, veiklus, džiūgauja dėl visko, netgi dėl to, kas yra blogai.
Paūmėjusią ligą gali išduoti ne tik pasikeitęs mąstymas, dirglumas, polinkis priešgyniauti, bet ir pakitęs kalbėjimo tempas – ligoniai kalba tarsi žirnius bertų.
Kartais tokią greitakalbę sunku ir suprasti. Dėl to neretai būna ir kurioziškų situacijų.
Su viena lietuve paciente galėjau susikalbėti tiktai angliškai – vien todėl, kad svetima kalba ji kalbėjo lėčiau.
Štai kaip pasikeičia žmogus, apimtas liguistos pakilios nuotaikos.
Vėliau jis labai kremtasi dėl savo elgesio, jo kančios tęsiasi. Nėra taip, kad euforija praėjo ir jis pasveiko.
Todėl maniją būtina gydyti, be vaistų pacientas negali išsiversti.
– Kas atsitinka, kai pakilią nuotaiką pakeičia depresija?
– Šią būseną žmogus gali pajusti ir fiziškai – dingsta apetitas, sutrinka miegas, sunku užmigti.
Išblėsus gerai nuotaikai, ligonis dažnai skundžiasi nuovargiu, vengia bendrauti, nesugeba laiku baigti darbų.
Bėda ta, kad jis negali netgi pailsėti – miegas būna negilus.
Kartais ligonis būna mieguistas, jam sunku atsikelti iš lovos, pasidaryti valgyti, jis nustoja rūpintis savimi, savo kūnu.
Neretai tokie žmonės linkę save menkinti, jiems kyla minčių apie savižudybę, nes gyvenimas nebeturi prasmės.
Prieš dešimt metų teko gydyti vieną medikę, kuri man pasakojo namuose turinti tam tikrų vaistų – esą kai tik jai bus labai sunku, išgers tablečių ir jos kančios pasibaigs.
Todėl artimiesiems patariu nebijoti klausti, kaip psichikos liga susirgę žmonės įsivaizduoja savo ateitį.
Ar jų nekamuoja įkyrios mintys, kad gyventi nėra taip smagu, kaip anksčiau? Jeigu viskas taip blogai, ką ketina daryti.
Kalbinami ligoniai dažnai atskleidžia niūriausias mintis, netgi tai, kad būna sumanę nusižudyti.
– Ar šią psichikos ligą gali išprovokuoti nuovargis?
– Bipolinis afektinis sutrikimas gali būti perduodamas iš kartos į kartą. Todėl jauni žmonės turėtų mokėti tausoti jėgas – nepervargti, paskirti laiko poilsiui ir miegui.
Neretai suserga darbingo amžiaus žmonės, nemokantys savęs mylėti ir patausoti.
Keičiantis metų laikams nedidelių nuotaikų svyravimų patiria maždaug kas ketvirtas žmogus.
Susirūpinti sveikata reikėtų tada, kai nuotaika smarkiai keičiasi kas keletą mėnesių.
Ypač jei emocijos nėra adekvačios situacijai.
Pavyzdžiui, žmogus nepralinksmėja laimėjęs loterijoje didelę sumą pinigų arba nesurimtėja sužinojęs apie artimo žmogaus nelaimę ar mirtį.
Jausmų audros jau nuramintos
Garsaus Holivudo aktoriaus Michaelo Douglaso (66 m.) kova su gerklės vėžiu turėjo įtakos ir jo žmonos Catherine Zetos-Jones sveikatai. 41 metų aktorei prireikė pagalbos, todėl ji kreipėsi į psichikos sveikatos kliniką.
„Dėl streso, kurį patyrė per pastaruosius metus, Catherine nusprendė trumpam atsigulti į psichikos sveikatos kliniką gydytis antrojo tipo bipolinio sutrikimo”, – sakė aktorės atstovė Cece Yorke.
Aktorė klinikoje neužsibuvo, neseniai ji grįžo į Los Andželą ir nekantrauja pradėti naujus darbus.
Amerikiečių psichiatrai pripažįsta, kad antrojo tipo bipolinis afektinis sutrikimas yra lengvesnis nei pirmojo tipo.
Pastarasis dar vadinamas maniakine depresija, jai būdingi pasikartojantys pakilios ir prastos nuotaikos priepuoliai.
Tuo tarpu Vakarų Europos psichiatrai neskirsto bipolinio sutrikimo į tipus.
Ne išpuikimas, o liga. Taip apie muzikos dievaitę Britney Spears (29 m.) prieš keletą metų kalbėjo gydytojai.
Anksčiau dainininkė patekdavo į keblias situacijas, nes vogdavo viską: nuo žiebtuvėlių iki garsių dizainerių suknelių.
Taip pat buvo įtariama bulimija, nes Britney prisikimšdavo bulvių traškučių, ledinukų, o jausdama kaltės jausmą viską išvemdavo.
Paaiškėjo, kad B.Spears anaiptol ne kleptomanė.
Ją kankina rimta liga, dėl kurios elgesys kartais būna sunkiai suvokiamas. Tai bipolinis afektinis sutrikimas.
2008-ųjų pradžioje dainininkė gydėsi psichiatrijos ligoninėje. Sergantys šia liga gyvena tarsi pragare: juos staiga apima manija, depresija, baimė ar ekstazė.
Gydymas B.Spears padėjo – popmuzikos princesė nevartoja alkoholio, narkotikų, nebevagia, nesiskuta plikai.
Žinios apie nuotaikų sutrikimus siekia antikos laikus
Senovės graikų gydytojas Hipokratas aprašė melancholiją ir ekstazę, kuri gali susargdinti. Jis tikino, kad siautulingas džiaugsmas, kaip ir didžiulis liūdesys, rodo, jog žmogus nėra sveikas.
Viduramžiais puikybė, kurios priežastis – manija, buvo laikoma mirtina nuodėme.
1899 m. vokiečių psichiatras Emilis Kraepelinas įrodė, kad pakili nuotaika ir neviltis gali būti psichikos ligos – maniakinės depresinės psichozės – požymis.
Prieš keturis dešimtmečius šis psichikos sutrikimas pradėtas gydyti ličio druska. Šiuo metu yra ir daugiau gydymo būdų, padedančių išvengti nuotaikos sutrikimų.