Turiu draugą , kuris savo nihilistinėmis idėjomis tiesiog griauna savo gyvenimą. Kritiškas mąstymas jo galvoje sukelia nepasitenkinimą visu mokslų mechanizmu, žmonių tapimu daiktais. Tai bemąstydamas apie aplinkui egzistuojantį blogį, trukdo jam susikaupti, mokytis. Nežinau, kaip jam padėti. Jis protingas, tačiau pastovus ciniškas požiūris, sarkazmas varo į neviltį. Man norisi suprasti jo požiūrį, bet tuo pačiu aštriai priešinuosi, nes manasis yra prieštaringas.
Ar tikrai visuomenėje egzistuoja tiek daug nemąstančių savo galva individų, apie kuriuos turėčiau galvoti ir diskutuoti? Gal geriau rūpintis savo gyvenimu, ar aš neklystu, teigdama, jog šis susirūpinimas kitų ateitimi beprasmis?
Ieva
***
Į klausimus atsako Moterų informacijos centro psichologė Olga Meščeriakova:
Žinote, kodėl taip sunku patarti kitam? Todėl, kad parašytas patarimas yra mano patarimas, o pokalbio metu Jūs pati sugebėtumėte rasti jūsų, todėl jums idealiai tinkantį, atsakymą į savo klausimą. Aišku, su mano pagalba (mano pagalba būtina tol, kol tapsite sau pačiai Šerloku Holmsu, t.y. išmoksite užduoti sau tinkamus ir dažnai nemalonius klausimus bei sąžiningai į juos atsakyti).
Todėl jeigu pasakysiu – palikite savo pažįstamą draugą ramybėje, leiskite jam būti - nepatikėsite manimi ir nesuprasite, kodėl taip patariau. Perfrazuosiu kitaip: Ką erzina jūsų draugas? Jus ar jis pats save erzina? Jis erzina Jus, vadinasi, tai yra Jūsų problema ir keistis reikia Jums, o ne Jūsų draugui. Tiesmukiškai pasakiau? Gaila, redaktorė neleidžia uždėti daug daug šypsenėlių, nes Jūsų laiškas ir išdėstyta problema man iš tikrųjų labai patiko. Yra apie ką pakalbėti ir ko pamokyti.
Taigi pirmoji pamoka, mano geroji samariete, - neįmanoma padėti ar išgelbėti artimą prieš jo valią.
Tai netgi ne psichologinė sentencija, o gyvenimiška tiesa. Kokią galima daryti išvadą? Arba, kaip jau rašiau, palikti žmogų ramybėje ir priimti jį tokį, koks yra bei mėgautis bendravimu su savitos pasaulėžiūros atstovu, arba, ko Jūs tikriausiai labiau norėtumėte, sudominti jį taip, kad jo valia neprieštarautų pasikeitimams, kuriuos trokštate jam įskiepyti.
Taigi viskas priklauso nuo jūsų, Ieva. Jeigu tai tik draugiškas noras padaryti kitą laimingą prieš jo valią, siūlau susilaikyti ir nukreipti savo energiją į kitus, dėkingesnius žygdarbius. Dar pamėtyčiau akmenėlį į jūsų daržą dėl to, kad rašote: „Draugas rūpinasi išoriniais veiksniais, t.y. kitais žmonėmis“, o leiskite paklausti, tamsta, kuo pati rūpinatės?
Bet jeigu tai užgimstantis šviesus jausmas, kurį sunku iškart atpažinti, nes žmogus yra „kitoks“ ir traukia būtent savo kitoniškumu? Visko gali būti. Jeigu iš tikrųjų traukia ir noras padėti nedingsta, reikia pasirinkti tinkamą strategiją. Iškart primenu – tikra meilė yra besąlygiška ir jai nereikia, kad meilės objektas keistųsi, bet paradoksas – tik tikra meilė ir gali pakeisti kitą žmogų. Štai ir antroji pamoka, vėlgi ne psichologinė. Tikra meilė gali priversti ir demonus statyti šventyklas. Pagalvokite apie tai, Ieva, užduokite sau tinkamus klausimus ir pabandykite į juos sąžiningai atsakyti.
Dar keli pamąstymai:
1. Žmogui domėtis kitais žmonėmis yra normalu ir natūralu.
2. Dar geriau, jeigu domėjimasis kitais vyksta pažįstant ir tobulinant save.
3. Bet kokiu atveju kiekvieno mūsų vertinimas yra subjektyvus.