Stanley gyvenimo būdas Amerikos psichiatrų asociacijos specialistų įvardyta kaip infantilizmas, liguistas suaugusio žmogaus pomėgis būti laikomam vaiku.
Vos grįžęs iš darbo S.Thorntonas užsimauna sauskelnes, persirengia specialiai jam pasiūtais šliaužtinukais ir ropščiasi į gigantišką vaikišką lovelę. Drauge su Stanley gyvenanti medicinos sesuo rūpinasi vaikinu lyg tikru kūdikiu, maitina jį iš buteliuko ir vakarais migdo. Tiesa, pasak Stanley, „mamytė“ jo nežindo: anot vaikino, jis niekuomet nejautė poreikio žįsti krūtį: “Man pakanka čiulptuko.”
Anot Stanley’iu besirūpinančios Sandros Dias, toks darbas neatima pernelyg daug jos laiko - pašildyti maistą, pamaitinti, apklostyti „mažylį“ galima pakankamai greit. Moters teigimu, nemažai laiko didelis “kūdikis” leidžia vienas, žaisdamas su jam parūpintais žaislais ar guguodamas lovelėje. Artimiausiu metu Stanley drauge su „mamyte“ svarsto įsigyti aukštą vaikišką kėdutę, gerokai padidintą įprastos vaikiškos kėdutės kopiją, kuri, pasak jų, paįvairintų Stanley laisvalaikį.
Kūdikiu S.Thorntonas būna ne vien namuose - kartais su „mamyte“ jie eina į svečius pas vaikino tetą, kur jam įrengtas specialus žaidimų kambarys. Keistuolis tikina svečiuose labiausiai mėgstantis žaisti su „Lego“ konstruktoriumi.
S.Thorntonas sako, jog save laiko absoliučiai normaliu, nes, pasak vaikino, pomėgių turime visi. Stanley teigia, jog jo pomėgis yra būti vaiku. Vaikinas pasakojo, jog nieko nėra malonesnio, nei grįžus namo atsiriboti nuo visų suaugusiųjų pasaulio rūpesčių ir įtampos bei vėl pasijusti priklausomu nuo mylinčių žmonių.
S.Thorntonas keistą polinkį pajuto paauglystėje - būdamas trylikos ar keturiolikos metų, netrukus po to, kai neteko motinos. Net ir būdamas įsitikinęs esąs normalus, Stanley pripažįsta, jog nėra linkęs viešai demonstruoti savo „kito“ gyvenimo. Didelis “kūdikis” apgailestavo, jog, nepaisant didėjančios tolerancijos, toli gražu ne visi linkę toleruoti neįprastai gyvenančius asmenis.