Pabėgti nuo streso, apsivalyti nuo vidinės įtampos, susivokti ir įsiklausyti į save, permąstyti egzistencinius klausimus, patirti įžvalgų, rasti svarbų sprendimą – tylos ieškoma dėl įvairiausių priežasčių.
Dažniausiai žmogui pakanka pabūti ramioje aplinkoje ar gamtoje.
Tačiau kartais to nepakanka. Tuomet ieškoma kitokių tylos praktikų.
Ekonomikos mokslų daktaras Darius Plikynas (38 m.) žino, ką dovanoja tyla.
Vilnietis Verslo ir vadybos akademijos profesorius sugeba susikurti tylą savo sąmonėje net ir skaitydamas studentams paskaitą ar eidamas triukšminga gatve.
– Kur ir kodėl susidomėjote tyla? – paklausiau D.Plikyno.
– Su tylos praktika susipažinau pernai Olandijoje, Himalajų tradicijų jogos tylos praktikos stovykloje.
Mano dėmesį patraukė šios tylos stovyklos tema – „Vidinis mokytojas” ir paskaitos apie autentišką Himalajų tradicijų jogą.
Ne paslaptis, kad dabar joga tapo tarsi madingu prekės ženklu, kurį bet kas naudoja savo nuožiūra, užmiršdami autentišką jogos esmę ir prasmę.
Galbūt todėl daugeliui žmonių joga asocijuojasi su nepriimtinais jogos praktikų kraštutinumais, pavyzdžiui, kūno rengyba ar atsiskyrėlišku gyvenimu.
Tylos stovykloje Olandijoje siekta konkretaus tikslo – padėti kiekvienam atrasti savo vidinį mokytoją, kuris vienintelis realiai gali padėti kiekvienam susivokti sudėtingomis gyvenimo aplinkybėmis, perprasti tikslus.
Joks guru ar mokytojas negali to padaryti už mus. Tačiau neįmanoma išgirsti vidinio balso, kai trukdo išorinis ir vidinis triukšmas.
Tylos stovykloje Himalajų tradicijų jogos mokytojai labai paprastai ir nuoširdžiai dalijosi savo tylos praktine patirtimi.
Šių mokytojų paskirtis – įžiebti kitiems vidinę dvasinę šviesą, esančią kiekvieno žmogaus sąmonės centre ir vadinamą vidiniu mokytoju. Tai nėra spekuliacijos ar hipotezės. Remiamasi per tūkstantmečius patikrinta praktika, kuri padeda kiekvienam siekti dieviškumo savyje.
Jogos tylos stovykloje buvo daug praktinių pratimų, įvairių paskaitų, meditavimo, vaikščiojimo gamtoje. Visos praktikos buvo labai paprastos, lengvai suvokiamos, efektyvios ir saugios – net ir tiems, kurie neturėjo meditavimo ar jogos patirties.
Mano nuomone, tylos stovyklos tinka visiems, nesvarbu amžius, fizinis pajėgumas ar turima jogos praktikavimo patirtis.
– Ką jūs patyrėte tylos praktikos metu?
– Tiems, kurie anksčiau nėra susidūrę su tylos praktika, dažnai iš pradžių atrodo, kad tai nemaloni patirtis, nes negalima bendrauti.
Tiesa, buvo ir tokių, kurie ne tik nekalbėjo, bet tarsi žemę pardavę nerado sau vietos, vengė į kitus net žvilgtelėti, nesigėrėjo supančia gamta ir nesimėgavo pačia tyla.
Man rodos, jiems nepavyko suvokti, kad nėra kelio į tikslą – pats kelias yra tikslas.
Bet man tai buvo viena maloniausių praktikų, po kurios jaučiausi pailsėjęs, viduje sustiprėjęs, ramus, taikus, geriau atjaučiantis bei suprantantis save ir kitus.
Visiems šiltą įspūdį paliko Himalajų tradicijų mokytojai. Stovyklai pasibaigus mus išlydėjo tarsi savo vaikus, jautėmės didelės šeimos dalimi.
Tylos praktikos metu apsivalo pasąmonė. Tik po to atsiveria subtilesnės patirtys, kai dingsta baimės, prisirišimai, apima ramybė ir vidinis džiaugsmas, kuriam nebereikia išorinių stimulų.
Žmogus pradeda geriau pastebėti ne tik savo vidines būsenas, bet ir aplinką, jį supančius žmones, daiktus, jų tarpusavio darną.
Pamažu dingsta poreikis ir prasmė viską įvardyti žodžiais. Aiškiai suvokiama, kad kasdienis mūsų gyvenimas sukasi paviršinio „plepiojo proto” kategorijų ir sąvokų ribose, o kalba neturi raiškos galių perteikti tikrovės įvairiapusiškumą, todėl daugžodžiavimas sukuria tuščiakalbystę.
Po ilgesnės tylos praktikos tyla nepalieka žmogaus net tuomet, kai jis kalba ar patenka į triukšmingą aplinką.
– Ar tylos praktika turėjo kokios nors naudos jūsų sveikatai?
– Tylint svarbu tampa tai, ko kasdieniame gyvenime dažniausiai nepastebime.
Pavyzdžiui, valgant tyloje, ne tik geriau suvirškinamas maistas, mažiau suvalgoma ir lengviau jaučiamasi, bet ir geriau pajuntamas maisto skonis, ryšys su gamta bei savo kūnu.
Beje, pagal jogos mokslą žmogaus organizmas yra sistema, kur viskas tarpusavyje susiję, todėl fizinio kūno sveikata neatsiejamai susijusi su proto būsenomis.
Mano įsitikinimu, tyla gali apsaugoti nuo beveik visų kūno ir proto ligų. Bet šiais laikais nedaugelis gali sau leisti prabangą bent savaitę pabūti vienumoje sodyboje ar kurorte, kur gamta pati savaime globoja ir gydo.
Tylos praktikos jogos stovyklose suteikiama galimybė ne tiktai maitintis sveikai, lavinti kūną ir subalansuoti protą, bet ir išbandyti jogos praktikas, išgirsti apie jogos filosofiją.
Po tokių stovyklų daugelis žmonių pajunta postūmį ne tik sveikiau gyventi, bet ir siekti aukštesnių saviraiškos tikslų.
Žmogaus sveikata nėra atsieta nuo aplinkos, kurioje jis gyvena.
Tačiau mūsų visuomenės sveikata pradės gerėti tik tuomet, kai kiekvienas žmogus sąmoningai pasistengs gyventi darnoje su savo kūnu, protu ir aplinka.