– Kaip nutinka, kad jaučiame motinoms blogus jausmus, nekenčiame jų?
– Mama – tai tas žmogus, kuriam norėtume nejausti jokių blogų jausmų. Labai nesmagiai jaučiamės, kai pykstam ant mamos ir net neprisipažįstam, kad pykstam. O pykstam, kaip ir ant bet kurio kito žmogaus, dėl pačių įvairiausių dalykų.
Apskritai, skirstyti jausmus į blogus ir gerus – neteisinga. Jausmai yra tokie, kokie yra. Galbūt vienus jausmus mes labiau mėgstame. Mažai kas iš mūsų skundžiasi dėl džiaugsmo. Nebent geros nuotaikos priepuolis mus ištinka kokioje nors konferencijoje, kur visi rimti, susikaupę klausosi, o mums norisi juoktis. O kai labai stipriai pykstam ar liūdim, tada sakom, kad užplūdo blogi jausmai.
Juos mums sunkiau pakelti, bet patys jausmai – tai natūralios reakcijos į tai, kas vyksta su mumis. Mums reikalingi jausmai, per juos mes sužinome, kas mums tinka ir kas ne, kaip mums tvarkyti gyvenimą. Kaip saulėgrąžos linksta į saulę, taip ir mes – į laimę. Jausmai padeda ieškoti šito kelio.
– Dažnai jaučiamės kalti, kai pykstame ant motinų, nepritariame jų sprendimams. Kodėl kyla kaltės jausmas?
– Dėl pykčio. Juk norime mylėti mamas. Pasijuntame blogi, mamos lūkesčių neatitinkantys vaikai. Norime patikti mamai.
– Dėl ko pykstame ant mamų?
– Gali būti daugybė priežasčių. Pažiūrėkite į vaikystę – galbūt motina kažko neleisdavo, už kažką kritikuodavo, kažko prašė ir reikalavo. Pykstame dažniausiai dėl to, kad nėra išpildomi kažkokie mūsų norai, negauname to, ko norime. Pradedame jausti susierzinimą, kaip kūdikis lopšyje, kuris nori būti pavalgydintas ar panešiotas.
Kartais atrodo, kad objektyviai nėra dėl ko pykti. Bet būna užslėptų, giliai esančių nuoskaudų, kurios tęsiasi ilgą laiką. Galbūt dabartinės situacijos tik iškelia senas nuoskaudas. Ne visada lengva suvokti, kas vyksta. Nuo vaikystės esame mokomi pasitikėti suaugusiais, priimti jų požiūrį kaip teisingą požiūrį. Dėl to dažnai patys save kaltiname, varžome, ribojame ir taip iš vidaus sukeliame nepasitenkinimą.
– Labiau pasitikime ne savimi, bet tai, ką sako „mamos balsas“?
– Vaikas dažniausiai galvoja, kad jeigu jis nebūtų blogas, tai jo nebaustų. Esame taip išmokę. Vaikystėje išmokstame užgniaužti neigiamus jausmus tėvams, bet tai niekur nedingsta, vis tiek lieka mūsų viduje. Dėl to vėlesniame gyvenime, sutikę panašų žmogų, ar grįžę į tėvų namus jų aplankyti, vėl blogai jaučiamės, baramės. Kartais net ir pyktis atrodo per silpnas pasiekti to, ko norime.
Besirūpindami savo norais, siekiame, kad kiti mums padėtų juos įgyvendinti. Ir taip ypač dažnai atsitinka su tėvais. Kažko iš jų norime. Pripažinimo, pritarimo, palaikymo pasirinktame kelyje. O jiems galbūt patinka visai kiti dalykai. Kai negauname trokštamo palaikymo, pripažinimo, jaučiame nuoskaudą, pyktį.
– Problemos kyla, kai vaikų ir tėvų norai nesutampa?
– Taip. Ir kartais įsiveliame su tėvais į kovą – kieno norai svarbesni. Aišku, ir tėvams, suaugusiems žmonėms, nepaiseka neprimesti savo norų vaikams, leisti jiems rinktis savo gyvenimą. Ypač turint minty ne visai mažus vaikus, baigiančius paauglystę, besirenkančius savo gyvenimo kelią.
Svarbu pastebėti, kad įsivėlėm į tokio pobūdžio kovą. Nebūtinai tėvams turi patikti tai, kaip aš gyvenu. Jie gali turėti ir kitą nuomonę. Galbūt verta pripažinti, kad ne tik tėvai nepripažįsta mano skonio, mano vertybių, bet ir aš jų. Neleidžiu jiems išsakyti, kas jiems patiktų. Ir gerai, kad esame įvairūs. Kokie būtų nuobodūs namai, jei visi šeimos nariai būtų tokie patys.
– Motinos gal ne iš blogos valios diktuoja vaikams savo taisykles?
– Žinoma. Kiekviena mama stengiasi būti kiek įmanoma geresnė mama, nori vaikams gero. Bet mama gali turėti savo problemų, gali kitaip suprasti dalykus, gali per savo susirūpinimą nepamatyti vaikų poreikių, nepadėti vaikui suderinti jo norus ir realią, objektyvią situaciją. Nes ne visada galime savo norus patenkinti čia ir dabar. Vaiko norai gali būti tokie, kurių neįmanoma šią akimirką išpildyti. Svarbu leisti norams būti, nekritikuoti jų. Norai, kaip jausmai, - tiesiog yra.
– Kaip neišspręstos problemos su tėvais veikia kitus mūsų santykius?
– Perkeliame tuos pačius sunkumus į dabartines situacijas. Matome žmonėse savo tėvų savybes. Dėl to su tėvais išspręsti vidinis konfliktus yra labai svarbu. Kitaip viskas, ką darai, yra mėginimas išspręsti tas užsisenėjusias problemas.
Mes visi turime norų. Jausmai taip stipriai mus apakina, kad mes nesugebame pamatyti, kad ir kitas siekia laimės. Tuomet reikia pagalbos, gero draugo ar net specialisto.
Iš tiesų mums, užaugusiems vaikams, labai svarbu gauti iš tėvų leidimą patiems tvarkytis – nuo smulkmenų iki svarbiausių dalykų. Verta pamėginti pasikalbėti apie tai su tėvais. Aišku, būna situacijų, kada tėvai pasako, kad duoda visišką laisvę, tačiau ir toliau stengiasi daryti įtaką sprendimams. Tuomet svarbu mums patiems sau suteikti leidimą elgtis savarankiškai.
– Kaip reikėtų kurti bendrystę, nepaisant skirtumų?
– Naudingiausias kelias – tai supratimas kito žmogaus poreikių, įsijautimas į jo kailį, pažvelgimas į situacijos jo akimis. Kai gerai supranti kitą žmogų, priimi jį tokį, koks jis yra. Matai, kad jam taip, kaip jis elgiasi, yra geriausia. Tuomet gali neteisti, bet priimti jo nuomonę kaip kitokią negu tavo. Aišku, kartais reikia nustatyti ribą, kad nebūtų pažeidžiama tavo laimė. Pasakyti: „Mane tai skaudina“, „mane tai žeidžia“, „aš to nenoriu“. Svarbu atstatyti tą ribą.
– Sunku kalbėti apie jausmus.
– Tikrai sunku. Ir kartu labai reikalinga. Gerai yra įvardyti, ką kitas žmogus man daro. „Ar tikrai nori mane įskaudinti, jei tęsi tai?“ Ir labai dažnai pasirodo, kad visai ne – galbūt kitas žmogus tiesiog norėjo būti išgirstas.
– Ar yra galimybė ir ar prasminga mėginti atitaisyti santykius su tėvais, jei jie jau mirę?
– Yra prasmė. Susitaikymas yra būtinas, kad galėtume gyventi laimingą gyvenimą. Net kai žmogaus nėra šioje žemėje, mes vis tiek išlaikome tam tikrą santykį su juo. Mirę tėvai gali atrodyti dar artimesni nei būdami gyvi. Įsigilinimas į save, į situaciją ir supratimas, kas įvyko, ko reikėjo man, ko reikėjo tam kitam žmogui ir kas iš tikrųjų vyko tarp mūsų, jis gali padėti išlaisvinti emocijas ir pasiekti susitaikymą.