Vigintė
***
Į klausimą atsako „Pokyčių kelio“ psichologė Ieva Dulinskaitė:
Sveiki, Viginte,
Įsivaizduoju, kokį ilgą ir nelengvą kelią Jums teko nueiti, kol galiausiai uždavėte sau šį klausimą. Iš to, jog parašėte laišką, suprantu, kad rasti atsakymą irgi labai sunku. Iš tiesų turi būti labai skaudu matyti, kaip brangus žmogus griauna savo gyvenimą. Neretai priklausomybių turinčių žmonių artimieji kenčia net labiau nei patys žmonės, turintys priklausomybę, kadangi jiems tenka nešti dvigubą naštą - jaustis atsakingam ne tik už savo, bet ir už artimojo gyvenimą, jo sunkumus ir rūpesčius, prisiimti jo pareigas.
Nuo priklausomybių kenčiančių žmonių artimieji dažniausiai jaučiasi bejėgiai, labai įskaudinti ir kartais net kalti dėl to, kas vyksta jų šeimoje. Jie įdeda labai daug pastangų stengdamiesi pakeisti esamą situaciją, išspręsti artimojo bėdas, padėti jam pasikeisti. Tačiau čia ir atsiranda paradoksas. Kadangi kol priklausomybę turintis žmogus jaučia, kad yra kas juo pasirūpina ir atlieka jo darbus, tol jis naudojasi susidariusia situacija ir nejaučia poreikio nieko keisti.
Labai sunku išgydyti priklausomybę, kol pats žmogus nejaučia noro ir neturi motyvacijos kreiptis pagalbos. Tik Jūsų sūnus, pats nusprendęs, jog nori pakeisti savo gyvenimą, turi galios pradėti tai daryti. Nuolatiniai priekaištai ir prašymai paprastai tik dar labiau atitolina ir apsunkina santykius, o kartu labai emociškai sekina pačius artimuosius.
Todėl, kaip bebūtų sunku tai priimti, tačiau šioje situacijoje Jums svarbiausia pasirūpinti pačiai savimi - savo norais, poreikiais, savo gyvenimu ir jo gerove. Tikėtina, kad labai daug laiko ir pastangų atidavėte sūnaus gyvenimui, tačiau Jums palaikymo ir paramos reikia ne mažiau, nei jam.
Priklausomybių psichologijoje yra vartojama „sąlyginės priklausomybės“ sąvoka. Sąlyginė priklausomybė neretai būdinga priklausomybių turinčių žmonių artimiesiems, kurie nepastebimai tiek pasineria į kito gyvenimą bandydami pakeisti jo elgesį arba jam padėti, kad visiškai apleidžia save ir savo gyvenimą, nustoja rūpintis savo poreikiais. Ir tokiu būdu taip pat patenka į uždarą ratą, iš kurio sunku išsivaduoti.
Tačiau „paleisti“ sūnų gali būti labai nelengva. Be to, žodžio „paleisti“ nereikėtų suprasti kaip bendravimo nutraukimo ar vilties praradimo. Nes jei pagaliau Jūsų sūnus nuspręs ieškoti pagalbos, Jūsų ryžtas ir parama taps itin svarbūs. Tačiau iki tol, labai svarbu nepamiršti, jog vis dėlto kiekvienas gyvename savo gyvenimą, darome savo klaidas ir vėliau iš jų mokomės arba su jomis gyvename. Suprantu, kad gali būti sunku stebėti, kokius sprendimus priima Jūsų sūnus, todėl jeigu jaučiate, kad Jums irgi reikia paramos ir pagalbos, galite pabandyti kreiptis į savitarpio pagalbos grupes priklausomų asmenų šeimos nariams, kurios veikia ir Lietuvoje. Jose artimieji dalijasi vienas su kitu savo patirtimi, ištverme ir viltimi. Svarbiausia, pasistenkite nelikti viena su tuo, ką išgyvenate, nes pasidalinus savo išgyvenimais visada lengviau.
Klausimus psichologui galite siųsti adresu: psichologas@lrytas.lt