Mintyse vis save matau, kaip jiems sakau, kaip aš susiradau svajonių darbą, vis norisi pabrėžti, koks mano vaikas protingas ir t.t. Tampu blogu žmogumi, o tokia nenoriu būti. Noriu mokėti pasidžiaugti ir jų laime, bet negaliu, kažkas viduje apsiverčia, kai išgirstu, kad jiems pasisekė. Skaitau tas populiariosios psichologijos knygas, bet praeina kiek laiko ir vėl tas pats. Ar yra koks veiksmingas būdas tam mano pavydui prislopinti?
Inga
***
Į klausimus atsako Moterų informacijos centro psichologė Olga Meščeriakova:
Pavydo jausmas labai susiaurina žmogaus matymą. Lyg pro mažą skylutę Jūs, Inga, stebite, tik pačius gražiausius vaizdus: turtingus namus, išauklėtus protingus vaikus, pasididžiavimo šypsenas suaugusiųjų veiduose. Bet man atrodo, kad pažįstate šią šeimą labai paviršutiniškai arba dar nesate pasiruošusi įsileisti kitą tiesos dalį (tiesa yra melas, jeigu žinome tik jos dalį), kurį parodytų visus bjauriausius šios šeimos gyvenimo vaizdus: persirgtas ligas, bemieges naktis, užslėptus nesutarimus.
Galiu tik fantazuoti, bet esmė nesikeičia - be sunkumų mūsų žemėje neįmanoma. Kiekviena šeima, kiekvienas žmogus turi savo kelią, savo vaidmenį šiame didžiuliame teatre. Jūs norite atimti vaidmenį iš kitų, bet nežinote užkulisių – įdėto juodo darbo, reikalingo šiam vaidmeniui atlikti.
Sužinokite kuo daugiau apie šią šeimą, ir, galbūt, noras pavyduliauti dings? Iš kitos pusės, pavydas kartais gali būti konstruktyvus, jeigu skatina žmogų tobulėti. Kas Jums trukdo, Inga, išpildyti savo svajones – rasti tokį darbą, kurio trokštate, investuoti į vaiko mokymą, kad vėliau galėtumėte juo didžiuotis? Pastebėjau įdomų dalyką – jeigu pavydžiu aš, būtinai yra kažkas, kuris pavydi man.
„Ko gi man pavydėti?!” – sušuksite Jūs. O būtent to, ko pati nematote ir nevertinate savo gyvenime - šeimos, vyro, vaiko. Be to, kaip sakiau, pavydas yra aklas ir pavyduolis nemato Jūsų vargų. Pavydas yra labai natūralus jausmas, nes žmonės yra labai skirtingi ir gyvena skirtingą gyvenimą. Bet už tos nelygybės visada slypi priežastis, kurios mes nematome. Nelogiška ir netgi pavojinga yra vertinti savo gyvenimą pagal kito žmogaus gyvenimą, nes dedame nuopelnus ir nuodėmes ant savo, bet ne ant kitų svarstyklių. Slopinti pavydo nereikia, nes vėliau jis vėl sugrįš. Siūlau suprasti savo jausmą.
Pavydas nedaug kuo skiriasi nuo vagystės. Gal kada nors ateis laikas, kai bus baudžiama ne tik už materialių daiktų vagystes, bet ir už troškimą pasisavinti kitų gyvenimą ir laimę. Bet niekas nesodins už tai į kalėjimą, tiesiog žmonės matys mano pavydą, nukreiptą į kitą, ir man bus gėda. Veiksmingiausias būdas išsigydyti, ar ne? Ir man tuomet nereikės dirbti su savimi dėl kartais atsirandančio noro pasisavinti svetimą.
Klausimus psichologui galite siųsti adresu: psichologas@lrytas.lt