Gyvenimo išbandymai: ką daryti, kad streso būtų mažiau?

- Kai kurie gyvenimo įvykiai mums subjektyviai atrodo labai reikšmingi. Vienam svarbu laimėti „Eurovizijoje“, kitam - vesti ar ištekėti, dar kitam išlaikyti stojamąjį egzaminą ar gauti darbo vietą. Natūralu, labai jaudinamės dėl to, kas mums svarbu. Visa kita galime pamiršti, tarsi neegzistuotų nei valgis, nei draugai, svarbiausia, kad pasiektume to, ko norime.

- Taip, ypač jei tai neigiamos nuomonės. Tiesa, kartais ir teigiami vertinimai gali padidinti įtampą. Jeigu mums labai svarbi kitų nuomonė, jei patys savo viduje neturim tvirtos pozicijos, tuomet gali būti labai daug streso, labai nedrąsu, daug nerimo, drebulio.

- Kartais stengiamės dėl to, ko nori kiti – darom tai, ko aplinkiniai tikisi. Gal čia ir yra problema, streso šaltinis?

- Mes norime kitų žmonių pripažinimo, įvertinimo. Ir tai yra normalu, sveika. Tik labai svarbu, kad tai, ką darome, darytume dėl savęs, iš širdies, dėl to, kad patys iš tiesų to trokštame. Svarbu, kad žinotum, kam man to reikia.

Ir visai natūralu, kad tai, kas vienam svarbu, kitam gali būti visai nesvarbu. Pavyzdžiui, kas nelabai domisi muzika, galbūt visai nežino apie „Euroviziją“. Ir apie konkurso dainas nuomonių gali būti įvairių, skoniai gali skirtis. Jeigu norėsime visiems patikti ir įtikti, mums nepavyks. Be to, būtų neįdomu, jei visi domėtųsi tuo pačiu.

- Kaip kalbėjome, kitų žmonių nuomonė yra svarbi, dėl to turėti palaikančių žmonių, kurie palaikytų, suprastų, padrąsintų, ratą yra labai reikalinga. Tai žmonės, kuriems patinka tai, ką darai, kurie bus su tavimi bet kokiu atveju – pasisektų ar nepasisektų.

Kitas dalykas – svarbu žinoti, kodėl tai darai ir ko tuo sieki. Aišku, laimėti konkurse gali būti tikslas. Bet jei tikslas – tik laimėti ir net nesvaru, kokiame konkurse, tiesiog svarbu būti pirmam (tokių žmonių irgi yra), tuomet labai lengva nusivilti – kai netampi pačiu geriausiu konkurse arba netampi prezidentu. Pačiu geriausiu pasaulyje jei ir būsi, tai trumpai, nes tuoj atsiras geresnis už tave – visi konkuruojame. Jei tai yra dainavimo konkursas, kad ir „Eurovizija“, svarbu žinoti, ko nori: galbūt tobulėti, galbūt dalintis su kitais tuo, kas man patinka ir gera. Tuomet dalyvavimas gali būti kitoks.

- Egzamino įvertinimas – tai atspindėjimas tam tikros tiesos apie įsisavintas žinias. Egzaminas gali padėti pačiam sužinoti savo vietą - kiek iš pateiktų žinių gebėjau įsisavinti. Jei dainavime parodau, kas man patinka, kokių dovanų turiu. Egzaminuose parodai, kiek esi pasiruošęs, kiek išmokai. Kartais, žinoma, yra ir laimės dalykas, kai klausimai traukiami. Tarkim iš trisdešimties klausimo neišmokau tik vieno ir kaip tik jį ištraukiau. Dėl to pažymiai ne visada atspindi žinojimo lygį. O galbūt tai buvo tarsi pirštu bakstelta, kad štai šito dar neišmokau ir dar galėčiau tai padaryti. Tokia yra tiesa ir ta tiesa apie mus pačius kartais gali būti skausminga. Lieka tai priimti.

- Vedybos – tai dviejų mylinčių žmonių sąjunga ir net aplinkinių nepritarimas gali sustirinti bendrumo jausmą ir laikymąsi vienas už kito. Aišku, gali norėtis artimųjų, ypač tėvų palaikymo. Natūralu, kad skauda, jei palaikymo nėra. Bet skausmas – natūrali, kartais netikėtai patiriama emocija. Skausmas tiesiog ištinka ir mes jį išgyvenam. Taip pat gera proga paklausti, dėl ko aš tuokiuosi – dėl kitų ar dėl savęs.

- Kartais vedybos tikrai yra protestas prieš šeimą.

- Taip. Verta paklausti savęs, kodėl tuokiuosi. Jei dėl to, kad protestuočiau, kažką įrodyčiau kitiems, tai nebūtų išmintingas žingsnis. Tėvai, artimieji visada nori, kad mums būtų gerai, jie gali turėti savo nuomonę, gali ją išsakyti. Bet galiausiai sprendimas – poros reikalas. Labai svarbu sutuoktinių motyvai. Jei darau tai dėl savęs, galima tik apgailestauti, kad kitiems žmonėms tai neteikia džiaugsmo, bet tai jau nuo manęs nepriklauso.

- Taip, jei yra koks nors nepasitikėjimas, nuoskaudos, nerimas, svarstymas – o ką kiti pagalvos, labai svarbu užduoti sau klausimą „Kodėl aš tai darau?“

- Ar gali būti, kad nėra svarbu, kaip baigsis išbandymas, tik svarbiausia, kokie mes po jo – išmokę kažko naujo apie save ar ne?

- Paprastai įvykių baigtis būna reikšminga, nes gali pakeisti gyvenimo kryptį – laimiu konkurse, galbūt man atsiveria naujos galimybės, jei vaikinas pasiperša merginai ir ji sutinka tekėti, jie kuria šeimą. Tai didelis gyvenimo posūkis. Bet net jei įvyksta ne taip, kaip tikėjomės, ta patirtis gali būti vertinga. Mums reikia džiaugsmo, laimės, ir jei einame tuo keliu, kur to džiaugsmo nepatiriame, mums reikia kažko kito, svarbu neįsikibti aklai į savo planą. Kita vertus, nesėkmė gali būti ženklas, kad dar ne viską padariau, kad dar galiu pasitempti.

Svarbu atrasti savo kelią – o kas gi man įdomu, kas gi man patinka. Labai svarbu išbandyti įvairius dalykus. Bandydami, niekada nežinom, kaip pasiseks. Galim prognozuoti, tikėtis, galime sulaukti ir nesulaukti norimų rezultatų. Kol nepabandysi dalyvauti konkurse, nesužinosi savo galimybių; kol vaikinas nepasipirš merginai, tol nežinos jos atsakymo. Tai vienintelis kelias – bandyti.

- Bijome patirti skausmą. Bijome neatlaikyti skausmo, būti nuvertinti. Tai sustabdo mus nuo bandymo ir mėginimo realizuoti savo norus. Svarbiau mėginti ir siekti to, ko norime. Patyrus nesėkmę, priimti skausmą kaip normalią emociją, kuri ateina ir kuri praeina. Ir dar kartą mėginti. Aišku, nemušti kakta į sieną, jei matai, kad nėra šansų. Gal reikia bandyti visai kitur. Ieškoti kaip saulėgrąža saulės. Kartais mes gręžiamės į dirbtinę lempą užuot gręžęsi į tikrus spindulius. Nugalėti baimę ir pasirūpinti savimi, neatsisakyti savo norų – labai svarbu.

- Tai rūpinimasis savimi. Jei pats rūpinuosi savimi, o ne laukiu, kol kas nors kitas manimi pasirūpins. Jei nesieksiu realizuoti savo norų, niekas kitas tuo nepasirūpins. Didžiausias džiaugsmas, kai pasieki pats.

Tai nėra tas pats kaip lipti kitiems per galvas. Svarbu žiūrėti, kad nepažeistų kitų žmonių interesų. Vėliau tai gali atsigręžti prieš tave.

- Kažkada, kai ieškojau darbo, rinkausi iš pasiūlymų, kurie nebuvo man artimi širdžiai. Bet galvojau, uždirbsiu. Bet kai negavau to darbo, tai akmuo nusirito nuo širdies. Arba kitas atvejis. Vyriškis, būdamas jaunas, buvo labai įsimylėjęs vieną moterį ir labai siekė jos rankos. Kai moteris nesutiko už jo tekėti, jis dvejus metus išgyveno didelę depresiją, neviltį, kančią. Tuomet, pradėjęs lankyti bažnyčią, joje susipažino su kita moterimi, kuri jam krito į akį, kurią vėliau pamilo, vedė. Ir dabar sako, kad jei ta pirmoji moteris nebūtų jo atstūmusi, jis nebūtų sutikęs savo žmonos. Dabar atstūmimą vyras laiko gyvenimo laime. Būna ir taip, kad tai, ko siekiame, nėra mūsų laimė. Kartais turime priimti likimo posūkius kaip tam tikrą lemtį, ženklą.

Dažnai prikuriame savo planų, savo norų, dedame valios pastangas juos įgyvendinti ir kai nepasiseka, labai nusiviliame. O reikėtų tiesiog sustoti ir suprasti tai, kas vyksta.