Psichologo konsultacija: Tėvai kontroliuoja mano gyvenimą

Jei grįždavau bent 15 min. vėliau, varydavo iš namų, neduodavo pinigų. Su mama jau seniai nebebendraujame. Tėvai nuolat naudoja psichologinį smurtą. Bijau jų, nes jie ne kartą smurtavo. Kaip turėčiau elgtis, kad galėčiau gyventi normalų gyvenimą, sutarti su tėvais, tačiau nepaminti ir savo interesų?

Ugnė

***

Sveika Ugne, Tavo situacija nėra iš lengvųjų. Ypač sunku tai, kad šeima, užuot buvusi ramybės oaze ir prieglobsčiu nuo gyvenimiškų nesklandumų, lyg ir pati tampa tų sunkumų šaltiniu. Tačiau nereikia prarasti vilties.

Akivaizdu, kad tėvų elgesys ir įtampa namuose labai skaudina, o perdėta kontrolė slegia. Iš laiško matau, kad situacija labai komplikuota ir gaila, kad informacijos apie viską, kas vyksta, pernelyg mažai. Bet kokiu atveju, akivaizdu, kad psichologo konsultacija labai praverstų būtent tavo tėvams. Ar įmanoma būtų įkalbėti tėvus ryžtis šeimyninei psichoterapijai? Šiuo atveju, ieškant optimalaus sprendimo, svarbu būtų išgirsti abi puses.

Vis dėlto peršasi išvada, kad tėvų elgesys smarkiai pasikeitė po to, kai pradėjai bendrauti su vaikinu. Būtų įdomu sužinoti, ar kalbėjai su tėvais apie tai? Jie gali nerimauti dėl daugybės dalykų, nepasitiki tavo vaikinu, bijo, kad netyčia pastosi, dėl meilės apleisi mokslus ir t.t.

Žinoma, tai tik prielaidos. Liūdina tai, kad tėvai nemoka išreikšti savo susirūpinimo, o savo elgesiu tik dar labiau didina atstumą tarp jūsų. Jei jų nerimo priežastis yra tavo santykiai su vaikinu, galbūt naudinga būtų juos supažindinti? Gal pamatę tavo draugą tėvai jausis ramiau ir saugiau? Jei tėvai taip nerimauja dėl tavo ateities ir saugumo, gal aptarus visus nerimą keliančius dalykus ir pateikus įrodymus, kad nerimui priežasčių nėra, įtampa namie atslūgtų? Pavyzdžiui, parodant jiems, kad tavo pažymiai nuo meilės nenukentėjo, arba susitariant, kad išėjus kur nors savaitgalį, tu jiems kas kažkiek laiko praneši, kaip tau sekasi. Liksi nakvoti pas draugę, kad nereikėtų vienai vėlai grįžti namo, arba tave kas nors palydės ir t.t.

Stengtis nekonfrontuoti su tėvais irgi viena iš galimų išeičių, tačiau kiek ilgai galėsi taip išverti? Tu minėjai, kad visą laiką buvai labai paklusni; o ar kada nors bandei ginti savo poziciją? Turiu omeny ne paauglišką maištą, o ramų savo pozicijos išdėstymą, gal tėvai net neįsivaizduoja, kad tu pakankamai suaugusi turėti ir ginti savo nuomonę bei prisiimti atsakomybę už savo sprendimus, ir taip besielgdami jaučiasi darą tau paslaugą ir saugantys nuo blogio, neblogai būtų padėti tėvams suvokti, kad esi brandi ir atsakinga asmenybė. Jūsų šeimoje akivaizdus aukos – agresoriaus elgesio modelis.

Tačiau jei tu nustosi būti auka (gindama savo poziciją, savo laisvę, ieškodama pagalbos iš aplinkinių), tėvai nebegalės toliau būti agresoriumi. Jie bus priversti suprasti, kad toks elgesio modelis jūsų šeimos situacijai jau nebetinka. Aišku, atsisveikinimui su aukos vaidmeniu, reikia rasti tinkamus būdus. Pati piktai ar įžūliai su jais elgdamasi pasieksi nedaug ir tik išprovokuosi didesnę agresiją. Todėl vertėtų apsvarstyti visas įmanomas gudrybes, kurių gali griebtis.

Pavyzdžiui, abiems pusėms išdėsčius savo lūkesčius ir baimes, galima sudaryti sutartį, kurios visi laikytųsi, kur būtų nurodytos kiekvienos pusės teisės ir pareigos. Pavyzdžiui, tavo teisė į laisvalaikį su draugais, konkrečią pinigų sumą per savaitę, teisė į pasimatymus su draugu; bei pareigos gerai mokytis, padėti tėvams namuose, gerbti juos ir t.t. Taip pat tėvų teisė žinoti, kur esi ir kaip tau sekasi, domėtis tavo pasiekimais mokykloje ir pan., bei pareigos tavimi tiek finansiškai, tiek emociškai rūpintis, t.y. apsaugoti tiek nuo bado, tiek nuo smurto (kurio šaltiniu neretai yra jie patys) bei gerbti tavo asmeninę laisvę.

Manau, nuoširdus pokalbis nepakenktų, bet, iš laiško sprendžiant, tai sunkiai tikėtina tavo šeimoje. O kas jeigu? Svarbu pastangos ieškoti kompromisų. Sakai, kad seniai nebebendrauji su mama; o kokie santykiai su tėčiu? Gal su juo lengviau „susikalbėti“? Aišku, viskas priklauso nuo tavo tėvų. Tikėtina, kad daugelį išvardintų dalykų jau išbandei ir tai nepadėjo.

Sakai, kad tėvai varydavo iš namų, tuomet kur tu eidavai? Į ką kreipdavaisi pagalbos? Akivaizdu, kad yra žmonių, kuriais gali pasitikėti, džiugina ir tai, kad gerai sutari su vaikinu ir iš jo gali sulaukti palaikymo. Jei pačiai sunkiai sekasi rasti bendrą kalbą su tėvais, gal yra kitų žmonių, su kuriais galėtum pasitarti.

Pavyzdžiui, seneliai, ar tetos ir dėdės, ar net vaikino šeima. Gal tėvų draugai ar artimieji galėtų padėti tau rasti bendrą kalbą su gimdytojais ir įtikinti juos suteikti tau daugiau laisvės ir labiau tavimi pasitikėti. Tačiau tai vėl priklauso nuo situacijos. Kita vertus, pašalinio žmogaus įsikišimas gali viską pabloginti, arba, priešingai, atverti tėvams akis. Tik tu gerai juos pažįsti, todėl manau, kad galėsi pasirinkti tinkamiausią variantą. O kas, jei laikinai pagyventum pas artimuosius, kuriais pasitiki? Taip pat, jei šeima, pavyzdžiui, labai religinga, naudinga būtų į pagalbą pasitelkti dvasininką, kuris galėtų nuraminti tėvus ir padėti ieškant išeities kartu.

Tavo laiške gąsdina tai, kad tėvai smurtauja. Smurtas šeimoje nėra norma ir yra netoleruotinas, su tuo galima ir reikia kovoti. Kad ir kaip nemalonu tai būtų. Gali kreiptis į krizių centrus, pedagoginę psichologinę tarnybą ar teisininką bei policiją, jaunimo psichologinės paramos centro puslapyje (www.jppc.lt) yra socialinės informacijos bankas, kur gali rasti informacijos apie tavo gyvenamoje vietoje esančias organizacijas, kuriose gali ieškoti paramos. Taip pat naudinga būtų pasitarti su mokyklos socialiniu darbuotoju, ar psichologu, kurie geriau tave pažįsta ir žino situaciją. Svarbu nebijoti ir nesigėdinti.

Tavo amžius šioje situacijoje yra ir pliusas, ir minusas. Tau jau 18 metų, todėl įstatymiškai tu jau nebe vaikas ir prarandama galimybė kreiptis pagalbos į vaiko teisių apsaugos tarnybą, kita vertus, tu jau pilnametė – t.y. suaugęs ir savarankiškas žmogus. Labai sunku, kad tau sulaukus pilnametystės, tėvai užuot „atleidę vadeles“, dar tvirčiau siekia tave kontroliuoti.

Gali būti, kad taip jie bando išlaikyti tave šalia, nes paprasčiausiai nemoka pasakyti, kad myli ir nežino būdų, kaip tėvai turi bendrauti su vaikais. Gal jų šeimose toks elgesio modelis buvo įprastas ir jie nemoka elgtis kitaip. Bet kokiu atveju, dar kartą kartoju, kad taip neturi būti, ir tu turi teisę situaciją pakeisti. Žinoma, tam tau reikės kitų žmonių pagalbos. Tiesiog svarbu atsiminti, kad esi laisvas ir suaugęs žmogus, kuris jau net teisiniu požiūriu gali pats savarankiškai priimti sprendimus.

Aišku, priešintis tėvams, kai esi nuo jų morališkai ir finansiškai visiškai priklausoma, nelengva, tačiau įmanoma. Juolab, kad teisiškai tėvai turi išlaikyti savo vaiką iki pilnametystės, tačiau jei vėliau įstosi į aukštąją mokyklą (kas tau, kaip pirmūnei, neturėtų būti sunku), pagal Lietuvos respublikos civilinį kodeksą, tėvai taip pat turėtų tave išlaikyti (iki sulauksi 24 metų amžiaus ir, žinoma, jei jie bus finansiškai pajėgūs tai padaryti).

Svarbu sutelkti dėmesį į ateitį ir ateities planus, nes mokslas ir tikslo siekimas gali būti tavo bilietas į laisvę. Juk netrukus baigsi mokyklą, gali pasistengti išvažiuoti studijuoti į kitą miestą ir taip pabėgti nuo smurtaujančių tėvų. Svarbiausia – tavo interesai, o su smurtaujančiais ir perdėm kontroliuojančiais tėvais bendrą kalbą rasti gali būti sunku. Todėl pagrindinė užduotis – sustabdyti smurtą prieš tave. Galbūt, įsikišus atitinkamoms tarnyboms, bus imtasi reikiamų priemonių, padėsiančių jūsų šeimai atsigauti ar bent jau imti tinkamai bendrauti. Stiprybės tau.

Klausimus psichologui galite siųsti adresu: psichologas@lrytas.lt