– Kaip apibūdintumėte komentarus, kai reiškiamas pyktis, grasinama autoriui, tyčiojamasi iš žmogaus fizinių savybių? Dėl ko žmonės rašo tokius komentarus?
– Tokie komentarai – tai spontaniškos emocinės reakcijos, kurios kyla dėl perskaityto teksto ar pamatytos laidos. Kartais komentarai būna labai stiprūs, emocingi, neatitinkantys pristatomos situacijos. Tai rodo, kad žmonėms informacija sukelia emocijas, kurių šaknys – pačiame žmoguje, jo gyvenime, jo problemose. Pavyzdžiui, žinia apie avariją, jos vaizdas gali priminti patirtį, kai koks nors vairuotojas vos nepartrenkė einant per perėją. Pasisakymas komentare – tai paties komentatoriaus atspindys.
Jei būtų žmogus, kuris gyvenime nėra patyręs jokių blogų emocijų, jokių liūdnų įvykių, jis į viską, kas pateikiama internete, reaguotų kitaip.
– Iš daugelio piktų ir smerkiančių komentarų galima pamatyti, kad žmonės labai sužeisti.
– Mes visi turim įvairiausių gyvenimo sunkumų, įvykiai sužadina prisiminimus. Mūsų protas ir atmintis yra kaip didelė talpykla – atsimename labiau emocijas nei faktus. Dėl to kažkoks vaizdas ar žodžiai gali pažadinti tam tikras emocijas iš mūsų ankstesnio patyrimo.
Tokiose situacijose aplinkiniai gali sakyti, kad sergam kitų ligom. O kai sergam kitų, nepamatom savo pačių ligų. Jei taip emocingai reaguoju į kažką, vadinasi manyje yra neišspręsti skauduliai. Gal pamiršau save? Nėra lengva susidurti su pačiu savimi – skauda žvelgti į savo skaudulius. Kartais mes norime būti akli, nuneigti, kad mums viskas gerai, viskas tvarkoj, ir kad man nieko neatsitiko.
– Žiniasklaida nuolat puolama už tai, kad aprašo ar parodo realų gyvenimą, kuris dažnai nėra šviesus. Kai kas protestuodamas net teigia, jog nieko neskaito ir nežiūri. Bet gal skaityti tokiam žmogui nesinori todėl, kad esame kupini neigiamų, neapmąstytų, į pasąmonę nustumtų patirčių?
– Visai galimas daiktas. Dažnai įvykus nemaloniems dalykams, stengiamės juos kaip galima greičiau pamiršti ir žengti tolyn. Verčiame save negalvoti apie nemalonius dalykus, tačiau jie mūsų atminties saugykloje yra, egzistuoja ir kažkokie gyvenimo įvykiai labai nesunkiai pažadina emocijas, susijusias su ankstesniais patyrimais. Ir taip, žiniasklaida yra vienas iš daugelio būdų tiems jausmas vėl iškilti.
– Ką daryti su „išstumtomis“ emocijomis?
– Jei pastebiu, kad daug laiko leidžiu komentuodamas, įsijautęs komentuoju, jaučiu daug pykčio, nepasitenkinimo, tiesiog tuo gyvenu ar mėginu išsikrauti komentuodamas, privalau pagalvoti, kodėl tai darau, kodėl savo energiją ir laiką skiriu šiai veiklai ir nuo ko mėginu išsivaduoti šitokiu būdu. Jei komentarai yra perdėm traukiantis ir besikartojantis užsiėmimas, vadinasi, esu įstrigęs, įklimpęs kažkokioje savo problemoje.
– Kaip atskirti – reiški pagrįstą nuomonę ar tiesiog burnoji?
– Jei, pavyzdžiui, apibendrintai piktiniesi visais valdininkais, vienu sakiniu įžeidi juos visus. Bet kol neturi konkrečių faktų apie valdininkų nusižengimus, taip teigti yra neetiška. Jei žmogus švaistosi tokiomis apibendrintomis frazėmis be jokių įrodymų ar argumentų, tai rodo jo emocijas, ne tai, ką jis galvoja.
– Kaip galėtume tapti etiškesniais komentatoriais?
– Prieš kalbant ar rašant apsvarstyti – jei aš būčiau tas žmogus ar ta žmonių grupė, kuriai skirtas komentaras, kaip aš išgirsčiau tą informaciją. Ar tikrai išgirsčiau tai, ką komentare noriu pasakyti? Galiausiai kokią žinią iš tikrųjų noriu perduoti?
Labai dažnai išliejame pyktį, stiprias emocijas, o tie, kam yra skirti mūsų žodžiai, išgirsta tik mūsų priešiškumą, o ne tai, ką norime pasakyti. Stiprios emocijos gali taip apakinti, kad trukdo žmogui išreikšti tai, kas iš tikrųjų svarbu.
Už stipraus pykčio dažnai slypi mūsų nepatenkinti norai. Ir jeigu mes sugebam įžvelgti tuos poreikius, tuomet žymiai paprasčiau pasakyti tai kitiems suprantamu būdu – ramiai, neprarandant pusiausvyros, vartojant neužgaulią kalbą. Pavyzdžiui, galima pasakyti: “Tu kvailys“ arba įvardyti: „Žinai, norėčiau, kad padarytum man tai ir tai“.
– Suprasti tikruosius savo motyvus ir troškimus – didelis darbas. Nejau reikia taip stipriai „dirbti“, norint parašyti etišką komentarą?
– Taip. Mūsų emocijos – tai indikatoriai. Tarkim, automobilyje, užsidega lemputė, kai ima grėsmingai mažėti kuro arba kita, kai variklis pasiekia pavojingai aukštą temperatūrą. Ir mūsų emocijos daugiau rodo, kas vyksta – vienas ar kitas dalykas mus paliečia. O toliau jau – užduotis protui. Emociškai labai greitai sureaguojame, o protas, sąmonė dažnai vėluoja. Prireikia daugiau laiko, kad galėtume tiksliai įvardinti – o į ką aš čia taip reaguoju. Kas čia tokio vyksta, kas man taip svarbu?
Svarbu išsiaiškinti, įvardinti, rasti tinkamus žodžius apibūdinti tam, ką išgyvename, įvardinti tą vidinę patirtį, kad kitas kuo aiškiau ir tiksliau suprastų. O tai irgi nėra taip paprasta. Šis procesas reikalauja pastangų ir laiko. Be to, kalba – labai ribotas įrankis.
– Jei komentatoriai nebūtų anonimai, turėtų parašyti savo vardą, pavardę, gal net nuotrauką pridėti, ar tai keistų komentarus? Kodėl?
– Anonimiškumas sudaro sąlygas be jokios cenzūros išsakyti spontaniškai, ką jauti, ką galvoji. Jei po komentaru reikėtų parašyti savo vardą ir pavardę, ko gero, kiekvienas rašantysis ar bent dauguma sustotų ir pasitartų su savimi: „Ar tikrai aš taip manau? O galbūt mano viduje yra ir kažkokių kitų minčių? Gal jei taip rašysiu, pasirodysiu nekultūringu žmogumi? Gal man svarbu, kad skaitytojas ar kita auditorija pamatytų tikresnį vaizdą apie mane?“
Prisistatymas tikrai įpareigotų atsakingiau rašyti komentarus.
– Ar prideda psichologinės sveikatos toks emocijų išliejimas internete?
– Vienareikšmiško atsakymo nėra. Žmogui naudinga turėti erdvę, kur jis laisvai galėtų išsakyti tai, ką jis jaučia ir galvoja. Ar internetas yra pati geriausia ir tinkamiausia vieta, turint galvoje kitus skaitytojus, kurie su tomis emocijomis susiduria – diskutuotinas klausimas. Bet apskritai reikalinga turėti tokią galimybę išsisakyti. Paprastai tai darome su pačiais artimiausiais žmonėmis – jiems sakome, ką jaučiame, ką galvojame.
– Taigi, pykčio pilni komentarai išduoda apie artimų, tvirtų santykių stygių?
– Ko gero taip. Kai žmogus neranda auditorijos, klausytojo, užsidaro savyje, nes nesitiki, kad aplinka jį išgirs, tuomet ieško kitų, anonimiškesnių būdų, nes tai yra lengviau. Ir jei pažiūrėtume į psichologinės pagalbos linijų veiklos principą, ten viskas pagrįsta anonimiškumu – žmonėms lengviau anonimiškai kalbėti apie skaudulius. Ir daliniesi, ir esi nematomas, gali pasislėpti, apsisaugoti nuo neigiamos reakcijos, atmetimo.
Kartais viduje būna susikaupę tiek daug pykčio, kad kitiems gali būti sunku tai suprasti, atlaikyti. Kartais draugai nėra tie žmonės, kuriems galėtum pyktį ar liūdesį išlieti. Be to, ne kiekvienas žmogus turi patirties, kad galėtų pagelbėti sunkias emocijas išgyvenančiam žmogui ar net paprasčiausiai suprasti, apie ką jis. Todėl kai kuriose situacijose reikia specialisto pagalbos.
Bet kuriuo atveju, draugai yra didelis turtas ir pats geriausias vaistas. Linkiu visiems turėti draugų, su kuriais galėtų atvirai dalintis.