Taigi, atsakymas randamas greičiau nei pats valstybinis vaikų darželis. Mat prie retos tokios ugdymo įstaigos nėra laukimo eilių, nedaugelis jų tenkina visko ko geriausio savo vaikui linkinčių, bet didelių finansų neturinčių tėvų poreikius.
Jei nekalbėtume apie finansus, kokie dažniausiai pasitaikantys tėvų motyvai nuveda vaikus į vaikų darželį? Ogi tai, kad tėvai neturi laiko ir žmogiškųjų išteklių, jog patys galėtų pasirūpinti savo atžalomis. Dažniausiai vienas iš tėvų po dvejus metus trukusių tėvystės atostogų turi grįžti į darbą, o seneliai šios kasdieninės duonos atsisako dėl asmeninių priežasčių.
Tik nedaugelis tėvų sąmoningai suvokia vaikų darželį kaip socializacijos būtinybę savo atžalai. Klausimas – ar ir vaikų darželiai save suvokia kaip socializacijos ir kitų psichikos funkcijų brendimo ir ugdymo pastogę?
Kiekvienoje atitinkamų įstaigų virtuvėje verda diskusijos: kokie turėtų būti tėvai, mokykla, mokytojai, sistema, kad vaikas išeitų iš mokyklos visa tam amžiui žinantis, suvokiantis, savarankiškas ir pasiruošęs „gyventi“?
Dabar jau tapo įprasta tokius terminus, kaip „socialinės“ ir „emocinės kompetencijos“, įtraukti į svarbiausių ugdomųjų dalykų sąrašą. Ir niekaip nenuginčysiu, netgi atvirkščiai – pritarsiu, kad jaunas žmogus, išėjęs iš mokyklos, šias kompetencijas tikrai turi turėti.
Vis dėlto šiuos įgūdžius įgyti ir išmokti juos valdyti vaikas turi dar prieš patekdamas į mokyklą. O kas ugdys? O svarbiausia – kodėl?
Kai mokykloje kas paklausdavo, kam reikalinga matematika, atsakymas būdavo paprastas – kad kvailas nemirtum. O kam reikalingos socialinės ir emocinės kompetencijos? Ogi, kad numirtum laimingas. Bet apie viską nuo pradžių.
Juk būtent pirmuosius šešerius žmogaus gyvenimo metus vystosi aukščiau minėti įgūdžiai, padėdami pamatus jo socialiniam elgesiui. Mūsų kultūroje įprasta net ir statant namą atsižvelgti į visuomenės lūkesčius, ką kalbėti apie elgesį – jau net iš vaiko mes tikimės, kad jis gebės pažinti ne tik savo, bet ir kitų jausmus, mokės su jais apsieiti, deramai reaguos į jį supančią aplinką, gebės socialiai spręsti iškilusias problemas ir konfliktus, socialiai bendraus, laikysis iš anksto susitartų taisyklių.
Užduotys ne iš lengviausių, bet nuo jų žmogus, kad ir kaip tikėtųsi, niekada nepabėgs. Šis socialinis-emocinis bagažas yra it sraigės namelis. Mes galime emigruoti kur tik norime, kur tik bus kitų socialinių būtybių, ir tas bagažas mums bus gyvybiškai reikalingas. Dėl to ir sakoma, kad nuo savęs nepabėgsi – nei nuo savo jausmų, nei socialinių (ne)gebėjimų ir baimių „namelio“.
Gebėjimai turi būti formuojami laipsniškai, savu laiku ir atitinkamų asmenų. Juk ir darželio auklėtoja toli gražu ne tik prižiūri vaiką, kad jis neliktų „be galvos“, ji yra tiltas tarp tėvų, kaip suaugusių asmenų, kuriems vaikas iki patenkant į darželį turo paklusti, ir plačiojo pasaulio, kuriame vaikas turi išmokti paklusti kitiems suaugusiesiems, kai tėvų šalia nėra.
O bendraamžiai yra svarbūs ne dėl to, kad vaikui tiesiog nebūtų nuobodu ar suaugusieji jiems žaidžiant galėtų netrukdydami užsiimti savais reikalais – per bendrą veiklą vaikai išvysto lygybės ir teisingumo jausmą, kuris savo ruožtu padeda suprasti ir išmokti valdyti save.
Bendraudamas su bendraamžiais vaikas išmoksta išreikšti pagyrimus, priimti komplimentus ir kritiką, parodyti empatiją, dalintis ir kooperuotis su kitais. Visa tai ir dar daugiau turėtų vykti po vaikų darželio stogu. Juk net pirmosios meilės dažniausiai vyksta dar darželio laikais.
O tai reiškia, kad tuo metu vaikas patiria visą repertuarą socialinių ir emocinių įgūdžių būtinybę – pradedant gebėjimu užkalbinti, baigiant nusivylimu. Ir ar galite bent įsivaizduoti, kaip paveikiama tuometė ir tolimesnė psichologinė vaiko raida, jei tokių gebėjimų jis neturi ar nėra įvaldęs?
Ar bent įsivaizduojate, ką vaiko raidai reiškia nuolatinis nepastovumas? Kaip antai lengvabūdiškas tėvų požiūris į darželio lankymą – kai tėvai darželio paslaugomis naudojasi kaip automobilių stovėjimo aikštele. Kada jiems reikia, priduoda vaiką į užsirašytą valstybinį vaikų darželį, o kai jiems tai nepalanku – visiškai nesukdami sau galvos ir tariamai darydami vaikui gera pasilieka jį su savimi.
Tokiu atveju užmegzti ir išlaikyti draugystes vaikas neturi beveik jokių galimybių. O ir darželis sunkiai gali taikyti kokias nors ugdymo programas, net jei jos ir egzistuotų. Mat kiekviena ugdymo programa paremta nuoseklumu ir tam tikru dėsningumu.
Ir nepamirškime, kad ne veltui vaikų darželis yra pakopa prieš mokyklą, tai reiškia, kad jau darželyje vaikas išmoksta ritmiškumo ir tam tikrų taisyklių laikymosi, o viena iš taisyklių ir yra kasdien lankyti vaikų darželį.
Negaliu tiksliai paaiškinti, kodėl – ar dėl to, kad geografinė miesto padėtis yra vakaruose, ar kad vokiečiai bus savo pėdsakų ne tik architektūroje, bet ir smegenyse palikę, o gal ir dėl to, kad Skandinavija arčiau, – bet Klaipėdos miestas pirmasis ir kol kas, atrodo, vienintelis jau prieš gerus pora mėnesių įvedė vaikų darželių nelankymo apribojimus.
Gal Klaipėdos miesto savivaldybė bus pirmoji ir įvairių prevencinių programų, skirtų vaikų darželiams, finansavimo pradininke? Juk kas nors šitoje šalyje turi suprasti, kad laiku investavus į kokybišką ugdymą, investicija ne tik atsiperka, bet ir pelnas padvigubėja.
Vis dėlto protingu pavyzdžiu kiti miestai kol kas nėra linkę sekti.
Reziumuojant turiu pasakyti, kad niekas neatsiranda iš niekur. Visi mes esame socialūs individai socialioje aplinkoje, į kurios taisykles, nuostatas ir kryptis mes turime bent jau atsižvelgti. Visi mes turime jausmus, kuriuose dažnai nesusivokiame, nedrįstame jų reikšti, o dėl to nebereiškiame ir savo nuomonės.
Dažnai tokiu atveju prašauname pro šalį – taip praleidžiamos įvairios gyvenimo galimybės, prasilenkia mylimieji, nesusikalba šeimos nariai, skiriasi arba atvirkščiai – vienas kito paleisti negeba poros, o žiūrint valstybiniu mastu tai atsiliepia pilietiškumo stokai.
Ir visas šis mums visiems pažįstamas chaosas tik todėl, kad žmonės nesiorientuoja savo jausmuose, neturi nusistovėjusių bendravimo įgūdžių ir bijo. Baimė, kaip emocija, dažnam tampa kompasu gyvenimo labirintuose, kuris niekada nerodys kelio, vedančio iš klaidžių koridorių, verčiau – į iškreiptų veidrodžių karalystę.
Prieš išmokdamas rašyti ir skaityti vaikas turi išmokti atpažinti ne tik savo, bet ir kitų emocijas ir jas valdyti, socialiai bendrauti, reikšti savo nuomonę. Tai jis gali padaryti tik savo bendraamžių grupėje su kompetentingu suaugusiuoju priešakyje.