„Jie susituokė ir gyveno ilgai ir laimingai“, – šiais žodžiais baigiasi daugelis pasakų. Iki tol herojai patiria įvairiausių nuotykių ir vargų. Ir pagaliau finalas – jie susituokia. Uždanga, aplodismentai. Nuo mažens mums peršama mintis, kad santuoka – tai kažkokio vargo pabaiga, po kurios viskas klostosi gerai. O jei negerai, vadinasi, dar nesuradai tinkamo žmogaus. Tai buvo klaida. Vargas laikinai tęsiasi iki kito išrinktojo.
Ši idėja pražudė ne vieną santuoką. Realybėje iš meilės kuriama santuoka periodiškai ima silpnėti. Juk visavertė meilė susipina iš susižavėjimo, potraukio ir prisirišimo. Tačiau įsimylėjimas ne amžinas, o lytinė trauka neretai įtraukia visai pašalinius žmones.
Prieraiši meilė iš tiesų tęsiasi daugelį metų, tačiau neretai atsiranda priklausomybė. O iššūkius jai meta susižavėjimai už santuokos ribų ir lytinio geismo kaprizai. Todėl ilgalaikei meilei palaikyti prireikia vaistų – savotiškų injekcijų, palaikančių meilę ir leidžiančių jai augti.
Pirmaisiais draugystės metais meilei palaikyti didelių pastangų nereikia – čia darbuojasi dar neišblėsęs įsimylėjimas ir lytinis patrauklumas. Gamta pati rūpinasi meile – tik labai aklai ir skubotai susituokę žmonės gali ja nusivilti medaus mėnesį. Kitu atveju nusivilti trukdo savotiškas abipusis „apgirtimas“. Tai – natūralios „injekcijos“, padedančios po konflikto tiesiog nusijuokti ir apsikabinti, o tada viską atleisti, pasibarus pasimylėti ir viską pamiršti, viską atleisti „avansu“. Vis dėlto įžvalgesnė pozicija – pirmuosius nesutarimus laikyti natūralia santuokos dalimi ir susikurti patikimą vaistą jiems išgyventi.
Atvirumo injekcija padeda išgyventi nesutarimus. Tai gali atrodyti taip: jaunieji kiekvieną savaitgalį susėda vienas priešais kitą ir susitaria, kad kitas tyliai klausysis. Vienas atsisėda į „juodąją kėdę“ ir sako: „Man šią savaitę nepatiko… (kad neišplovei indų; kad nesumokėjai už taksi; kad netaktiškai atsiliepei apie mane savo motinai).“
Išsakęs tai, kuo buvo nepatenkintas, jis persėda į „baltąją kėdę“ ir tęsia: „O patiko man štai kas (tavo paruošta vakarienė, kad pavedžiojai šunį, kad pasirūpinai mano poilsiu savaitgalį).“ Vėliau tą patį pakartoja antra pusė. Būtina dalis – kritiką užbaigti komplimentais. Galima nesisėsti į „juodąją kėdę“, tačiau į „baltąją“ būtina! Tokia atvirumo injekcija saugo jaunuosius nuo „skriaudų kaupimo“ ir didina pasitikėjimą. Ar visuomet?
Ankstyvi nusivylimai rimtesni, kai žmonės tuokiasi dėl tam tikros priežasties: kad ištrūktų iš tėvų namų, pokštaujant, išgėrus ar „iš reikalo“. Antroji pusė nekelia didelio susižavėjimo ir pati santuoka iš esmės yra tik „gelbėjimosi ratas“.
Mylėtis ir gyventi po vienu stogu su nemylimu žmogumi – didelė kančia. Todėl injekcijos, padedančios dar neįformintiems santykiams neperaugti į visišką pragarą, yra atviras ir ryžtingas susitarimas: neskubėkime gyventi kartu, o jei per klaidą susituokėme, nebijokime skirtis. Nepradėkime ilgo kelio iš reikalo ir kiekvienas prisiimkime atsakomybę.
Taip, tai skaudu, tačiau išlaikykime pagarbą ir dėkingumą už tai, kas buvo. Ir jei gims vaikas, susitarkime dėl tėvystės ir priežiūros. Visuomet geriau palikti galimybę išeiti prieš patenkant į santuokos vergiją, kad ir koks puikus sprendimas ji atrodytų. O jei santuoka buvo kuriama iš meilės? Praeina kokie septyneri metai, ir jos laukia nauji išbandymai.
Daugiau skaitykite naujausiame žurnalo „Psichologija Tau“ numeryje.