Sėkmingos karjeros jie gali siekti keisdami savo gyvenseną, liedami prakaitą ir nesibaidydami fizinių darbų.
Psichoterapeutas Olegas Lapinas juos vadina žmonėmis, priartėjusiais prie savo svajonės. Juk ne kiekvienas išdrįstų gyvenimo pusiaukelėje patogumus iškeisti į tyrą orą ar kaimo bendruomenę.
– Kodėl žmonės vis dažniau atsigręžia į gamtą? – pasiteiravau psichoterapeuto O.Lapino.
– Civilizacijos patogumai atitolino žmogų nuo gamtos, todėl noras kvėpuoti mažiau užterštu oru, valgyti ką tik lysvėje nuskintas daržoves, gerti arbatą nuosavame kieme daug kam gali būti svarbus.
Įsigydami sodybą ar keldamiesi gyventi į kaimą žmonės siekia savo rankomis ir protu sukurti naują aplinką.
Pavyzdžiui, suvokdamas ekologinę kaltę žmogus nori ją išpirkti – apsodinti medžiais kiemą, auginti retuosius augalus.
Kai kurie nutaria veisti gyvūnus. Žinoma, ne todėl, kad vėliau juos paskerstų ir suvalgytų, bet siekdami patirti vienovę su gamta.
– Savaitgaliais miestuose ištuštėja gatvės, keliuose – automobilių spūstys. Ar ilsėtis kaime pasidarė madinga?
– Yra žmonių, kurie nesupranta kaimo idilės. Ypač tie, kuriems rūpi bendravimas, kurių platus interesų ratas, manau, nesirinks atsiskyrėliškos gyvensenos.
Dar viena grupė, nesiejanti savo senatvės su kaimu, yra žmonės, kilę iš kaimo. Nemanau, kad jie grįžtų gyventi į tėviškę, nes kažkada jiems rūpėjo iš ten ištrūkti.
Tuo tarpu uždari, savarankiški žmonės nuolat ieško saviraiškos būdų. Vieni nori kepti duoną, auginti ekologiškas daržoves, būti nepriklausomi nuo prekybos centrų.
Tai stiprina pojūtį, kad esi likimo kalvis.
Netgi antroje gyvenimo pusėje tokie žmonės siekia tapti savimi, nebijo rizikuoti pinigais, nors remontuoti kaimo pastatus, kurti patogesnę buitį kainuoja nepigiai.
Psichoanalitikas Carlas Gustavas Jungas tokį norą būti savimi vadino individuacija. Artėti prie savo svajonės – tai gali sau leisti tik brandi asmenybė.”