Grįžtu namo po darbo, po sumaišties ir nesusipratimų. Tai ‑ mano maža ramybės oazė šiame triukšmingame pasaulyje. Čia nusirengiu mandagumo drabužius, nusivalau netikrą šypseną. Namie jaučiuosi savimi – kartais bambeklė, rėksnė, kartais naivi, meili kaip katė.
Šeimyniniai, artimi santykiai kiekvienam iš mūsų suteikia ypatingumo, unikalumo. Kad ir kaip keistųsi pasaulis, šioje erdvėje esame nepakeičiami. Na, o jeigu kas ir bando atstoti ar pakeisti mus, tenka skaudžiai nusivilti. Juk šeimoje kiekvienas turime kurti savo ypatingus ryšius, o ne vaidinti ar kopijuoti kitus. Tik dėl savo tikrumo ir unikalumo esame vertinami ir mylimi.
Santykiai su artimaisiais gali pasirodyti malonūs ir patogūs. Tai tik ledkalnio viršūnė. Po vandeniu nuo aplinkinių akių slepiasi daug sunkaus darbo, kartais barnių, nesutarimų, pavydo, kaltės ir kitų nemalonių išgyvenimų. Šie santykiai reikalauja nuolatinės, kasdienės priežiūros ir persvarstymo. Atsainus požiūris į artimuosius garantuoja nutolimą, abejingumą, buvimą šalia, o ne drauge.
Santykiai su tėvais
„Tėvų nepasirinksi“, – dažnai kartodavome paauglystėje ar po konfliktų su jais. Šiuo gyvenimo tarpsniu buvome nesukalbami, kategoriški savo nuomonės gynėjai. Suaugę į tėvus pradedame žiūrėti kitaip ‑ vertiname jų meilę ir rūpestį, jaučiame pagarbą. Tačiau ne visuomet pavyksta palaikyti sklandžius santykius: tėvai vis dar laiko mus mažais vaikais, todėl kartais tenka ginti savo autoritetą ir nuomonę; turime nuoskaudų iš vaikystės, kurios gali temdyti susitikimus (kaip tyčia tai nutinka per šventes, giminės suvažiavimus); tėvų silpnybės ar neigiami bruožai skatina juos „pamokyti“.
Tokia ambivalentiška situacija verčia jausti gėdos, kaltės, pykčio jausmus. O tai kelia tarpusavio santykių įtampą, pykčius, nenorą bendrauti ir uždaro ydingų santykių rate. Ištrūkti iš jo galime tik drąsiai įvardiję savo problemas bei nuoskaudas ir imdamiesi tikslingai kurti gerus, šiltus santykius.
Peržvelkite savo santykius su tėvais, net jei jie nėra artimi. Šių santykių auditas suteiks galimybę objektyviai įvertinti tarpusavio ryšius.
Jei jūsų tėvai dar gyvi, kaip su jais sutariate?
Kaip dažnai juos aplankote? Ar abiem pusėms to pakanka? Kaip kitaip galėtumėte parodyti tėvams dėmesį?
Ar su vienu iš tėvų esate artimesnis nei su kitu? Ar tai priimtina visiems šeimos nariams ar turi būti pakeista (suvienodinti santykiai)? Kaip galėtumėte tai padaryti?
Ar dėl tėvų (praeities ar dabarties) elgesio jaučiate nuoskaudų, įsižeidimų, į kuriuos labai jautriai sureaguojate? Ar kalbėjotės su tėvais apie tai? Ar jų nuomonė, požiūris į šį klausimą jums vis dar svarbus? Ar jų požiūris liūdina, erzina? Kaip galite sumažinti ar visiškai sustabdyti savo jautrią reakciją?
Ar vengiate lankyti tėvus dėl jų „kvailų“ ritualų, beprasmės veiklos, kurioje turite dalyvauti? Gal esate pavargęs nuo jų pastabų, kurios verčia jaustis mažu vaiku? Ar lankote tėvus tik todėl, kad privalote juos aplankyti? Jaučiate, kad šie santykiai „įstrigę“? Ar esate praradęs viltį pagerinti šiuos santykius?
Kokias savybes norėtumėte būti paveldėjęs iš savo tėvų, o kurių norėtumėte išvengti? Ką vertingo tėvai perdavė jums, kuo didžiuojatės ir norėtumėte perduoti savo vaikams?
Kaip suaugęs žmogus, ko tikitės iš savo tėvų?
Atradęs, kodėl nenorite ar vengiate aplankyti savo tėvus, nepalikite to savieigai, nelaukite, kol santykiai patys išsirutulios. Svarbu apie tai pasikalbėti. Vien tai duoda postūmį santykiams, net jei konkrečių žingsnių ar veiksmų nedarote. Išsakę savo nuomonę ar jausmus, informuojame kitą žmogų apie savo poreikius, norus, o tai padidina tikimybę, kad jis pradės elgtis kitaip. Išsikalbėjimas leidžia pajusti savo jėgą ir galimybę keisti situaciją. Tai sugrąžina pasitikėjimą savimi, sumažina pyktį, kitus skausmingus išgyvenimus.
Santykiams su tėvais labai aktualus atleidimo ir atsiprašymo aspektas, ypač jei jų nebėra tarp gyvųjų. Gebėjimas atleisti ir atsiprašyti svarbus mums, gyviesiems. „Atleisti“ reiškia liautis tikėjus kitokia ar geresne praeitimi, atsisakyti apmaudo, kurį jaučiame tėvams. To nepadarę liekame kalėti jausmų vienutėje. Tokioje situacijoje svarbu suvokti, kad tėvai siekė suteikti visa, kas geriausia, tiesiog jų tuometinės žinios, pasaulėžiūra, santvarka, kultūra lėmė vienokį ar kitokį poelgį, kuris jus įskaudino.
Pasakyti, kad tave įskaudino miręs ar prarastas asmuo, mūsų visuomenėje laikoma negražiu gestu. Tačiau slepiamos nuoskaudos ar pyktis neišlaisvins jūsų nuo sielvarto. Negana to, tai paskatina kaltės, gėdos jausmą.