„Žinoma, pats pasakymas „padirbtas“, kažkuria prasme siejasi su žodžiais „nesąžiningas“, „netiesa“, uždeda simbolinį antspaudą ir tų žmonių psichologijai, kurie perka padirbtus daiktus. Taip pat toks žmogus atrodo netikras, nenuoširdus, apsimetinėjantis, „padirbtas“, - sakė tyrimui vadovavęs psichologas Walteris Thorntonas.
Anot psichologo, tie, kurie padirbtą daiktą nešioja, vienaip ar kitaip jaučiasi kažkiek netikri ir nesąžiningi. Mat kažkuria prasme jie apgaudinėja aplinkinius savo dirbtine savireprezentacija. Be to, jiems tikriausiai dažniau tenka meluoti, todėl ir į klausimą: „Kur tu tai pirkai?“ arba „Kiek kainuoja tas megztinis?“ jis paprasčiausiai yra priverstas meluoti. Juk žmogus negali pasakyti, kaip viskas yra iš tikrųjų, antraip tas pirkinys praras savo prasmę.
Таip pat reikėtų turėti galvoje, kad padirbtą daiktą greičiausiai nuperka būtent tas žmogus, kuriam „nekaltas“ melas ir melavimas yra gyvenimo norma.
Pamažu situacija, kai žmogus meluoja dėl savo daiktų, pripratina jį prie to, kad melas nėra blogis, o tik nauda. Čia suveikia ir atvirkštinis mechanizmas - žmogus, pripratęs kvailinti kitus, mano, kad ir kiti gyvena pagal lygiai tokius pat principus. O tada pradeda tuo įtarinėti kiekvieną sutiktąjį.
Tyrimo vadovo manymu, įdomiausia padirbto daikto įsigijimo motyvacija. Žmogus perka jį tada, kai nori atrodyti geriau, turtingiau ir išsiskirti iš kitų, kitaip sakant, nori turėti aukštą statusą visuomenėje, tačiau pinigų įsigyti originaliam daiktui neturi. Paprastai toks žmogus būna ambicingas ir azartiškas. Vieniems to reikia, kad padarytų karjeros šuolį, kitiems – užmegzti naudingas pažintis, tretiems – susitvarkyti asmeninį gyvenimą.
„Tačiau ne visi perka padirbtus daiktus tik dėl to, kad mėgsta meluoti ir apgaudinėti. Kai kurie žmonės tai daro sąmoningai, taip gudraudami jie mėgina pakelti savivertę ir parodyti, kad gerai gyvena“, - sakė W.Thorntonas.