Meilė – bakst ir viskas?
Mažiau emocionali – mokslinė – meilės istorija prasidėjo nuo pelėnų. Pasirodo, prerijų pelėnai yra vieni iš 3 proc. pasaulyje egzistuojančių monogamiškų gyvūnų. Jų poravimasis trunka 24 valandas, o susiporuoja jie visam gyvenimui. Abu partneriai vengia kontakto su potencialiais seksualiniais partneriais ir gimus jaunikliams tampa švelniais ir rūpestingais tėvais. Tačiau įdomu tai, kad kita genetiškai labai artima pelėnų rūšis – kalnų pelėnai – meilės srityje elgiasi priešingai. Šie giminaičiai nesidomi ilgalaikiais santykiais ir gyvena džiaugdamiesi vienos nakties nuotykių teikiamais malonumais. Dar įdomiau tai, kad prerijų ir kalnų pelėnų elgesio skirtumus lemia vos keletas genų.
Besiporuojančių monogamiškų prerijų pelėnų organizmus užplūsta du hormonai – oksitocinas ir vazopresinas. Dar jie vadinami „socialiaisiais“ hormonais, nes didelės jų dozės – tiek graužikų, tiek žmonių organizmuose – skatina bendravimą, pasitikėjimą, prieraišumą. Šių dviejų hormonų reikšmė monogamiškų partnerių poravimosi metu ypač svarbi. Kaip rodo moksliniai tyrimai, jei jų aktyvumas yra dirbtinai „užblokuojamas“, prerijų pelėnai tampa tokiais pačiais vienos nakties nuotykių ieškotojais kaip ir jų giminaičiai kalnuose. O „dirbtinai“ suleidus tam tikrą oksitocino ir vazopresino dozę, jie vėl rodys pirmenybę jau anksčiau pasirinktam partneriui. Vadinasi, prerijų pelėnus galima „priversti“ įsimylėti viena injekcija. Bet negi meilė – tik bakst ir viskas?
Vis dėlto chemikai trintų rankas, jei meilės eliksyrą sudarytų tik dviejų hormonų mišinys. Tą pačią injekciją suleidus kalnų pelėnams, norimo rezultato negauta. Vazopresinas ir oksitocinas nedaro stebuklų ir neįskiepija monogamijos – ištikimybei būtina, kad tam tikros smegenų dalys sugebėtų reaguoti į šių dviejų hormonų antplūdžius. Tolimesni tyrimai parodė, kad iš tikrųjų ištikimų prerijų pelėnų smegenų „malonumo“ centruose yra daug į oksitociną ir vazopresiną reaguojančių receptorių. O kalnų pelėnų „malonumo“ centrai, nors ir persmelkti šių hormonų, nesugeba reaguoti į socialinį elgesį ir pasitikėjimą reaguojančias molekules.
Šis genetiškai menkas skirtumas pelėnų fiziologijoje turi didelę įtaka jų gebėjimui išlikti monogamiškiems. Bet kuriuo atveju meilės teikiamas malonumas saldus, tačiau su visiškai kitomis pasekmėmis. O žmonės? Ar mūsų smegenys panašesnės į prerijų pelėnų, į ar kalnų?
Sužadinti smegenų „malonumo“ centrai sukelia pasitenkinimą ir skatina ieškoti su juo susietų šaltinių. Poravimosi metu tiek kalnų, tiek ir prerijų pelėnų smegenys bus „persmelkiamos“ šiais pasitenkinimo hormonais. Tačiau didysis skirtumas tas, kad prerijų pelėnai – kaip ir žmonės – sugeba susieti pasitenkinimo jausmą su konkrečiu partneriu. Būtent šios asociacijos formavimuisi bus labai svarbūs „socialiniai“ hormonai – vazopresinas ir oksitocinas.
Taigi monogamiška meilė – tai cheminė priklausomybė, siejanti du tam tikros rūšies atstovus, pavyzdžiui, prerijų pelėnus arba žmones. Įsimylėjimą tiriančių mokslininkų teigimu, meilė suaktyvina ne tik už stiprius emocinius išgyvenimus atsakingas smegenų sritis, bet ir su žalingais įpročiais, pvz., narkomanija ar alkoholizmu, susijusius centrus. Biologiškai įsimylėję žmonės išsiugdo „priklausomybę“ nuo savo meilės objekto. Be to, kuo daugiau vazopresino ir oksitocino receptorių „malonumo“ centruose, tuo stipresnis šis „priklausomybės“ jausmas, tuo tvirtesnis abipusis ryšys bei noras saugoti meilę ir likti ištikimam.
Plačiau skaitykite naujausiame žurnalo "Psichologija Tau" numeryje.