Apšaukė viršininkas, kritikos pažėrė autoritetingas kolega – ir jūsų gera savijauta subliuško tarsi oro balionas. „Kodėl taip jautriai reaguoji? – nustemba draugai ir beria menkai paguodžiančius žodžius. – Nekreipk dėmesio!“ Aplinkiniams tai gali atrodyti vieni niekai, tačiau viduje užverda tikras pragaras – įžengia jo didenybė vidinis kritikas. Negailestingas, žiaurus, o kartais – tiesiog išmušantis žemę iš po kojų. Kas jis? Iš kur atkeliauja? Ir kodėl prieš jį drebame lyg maži vaikai? Pastebime tik tai, kad paskui vidinį kritiką dažnai nusidriekia ir šie jausmai: bejėgiškumas, menkavertiškumas, sutrikimas, gėda, kad nepateisinome mums reikšmingų (o kartais – ir nelabai) žmonių lūkesčių. Jaučiamės be kaltės kalti, apima silpnumas, pasitikėjimo savimi stoka, o svarbiausia – suabejojame savo, kaip asmenybės, verte.
Ar jums tai neprimena gerai pažįstamo vaizdelio iš vaikystės, kai „prisidirbus“ reikėdavo stoti prieš autoritetingų tėvų teismą ir patirti visus šiuos išgyvenimus? Gerai, jei tėvai buvo protingi ir išmintingi – pamokos nebuvo tokios skausmingos. Tačiau, jei vaikystėje ir paauglystėje jie buvo per daug griežti ir reiklūs, kritiką reiškė destruktyviais būdais, suaugus laukia didelis išbandymas. Savo elgesiu tėvai sugebėjo paminti pamatinius jūsų, kaip vertingos asmenybės, įsitikinimus, todėl suaugęs tapote žiauriausiu savo budeliu. Išgirdę kritiką užstringame savigraužos rate ir imame save griauti, tarsi pratęsdami tėvų nesąmoningai pradėtą darbą. Taip gimsta vidinis kritikas.
Iš priešo – į pagalbininką
Neperžengęs normos ribų, vidinis kritikas gali tapti žmogaus pagalbininku – padėti racionaliau žvelgti į save, kelti realesnius gyvenimo tikslus, empatiškai ir lanksčiai elgtis bendraujant, t. y. išlikti tiesiog žmogiškam. Tačiau stipriai įsitvirtinęs jis gali virsti slaptu tironu – tapti rimta kliūtimi vystymuisi ir tikslų įgyvendinimui tiek asmeninėje, tiek profesinėje srityje. Lazda turi du galus, tad ir kiekvienas reiškinys turi privalumų ir trūkumų.
Svarbu suvokti, kad nesame bejėgiai savo vidinio kritiko įkaitai – tik nuo mūsų priklauso, kiek leisime jam įsiviešpatauti ir kokias gyvenimo sferas užvaldyti. Taip, praeitis veikia, juk ji mus ir suformavo, tačiau negalime leisti, kad vaikystės nuoskaudos ir negatyvūs patyrimai nesąmoningai „įjungtų“ vidinį kritiką ir gadintų gyvenimą ar keltų grėsmę jo kokybei. Gyvenimas – mūsų pačių rankose ir tik patys esame pajėgūs jei ne pakeisti, tai bent jau pakoreguoti kai kuriuos jo aspektus, o ypač savo požiūrį į daugelį dalykų.
Vienas iš svarbiausių uždavinių aptikus vidinį kritiką – susidraugauti su juo. Tai pasiekiama tik nuolat dirbant su savimi, keičiant, koreguojant požiūrį ir mokantis priimti savo privalumus ir trūkumus. Todėl labai svarbu suvokti, kokias žinutes jis siunčia.
Svarbiausi atspirties taškai siekiant susitarti su savo vidiniu kritiku ir kuriant dialogą su juo yra šie:
Neprivalai gyventi tam, kad pateisintum kieno nors viltis – užtenka vien to, kad esi. Neprivalai tapti kažkuo kitu. Esi vertingas toks, koks esi, o keitimosi kryptį visada pasirenki tik tu pats.
Niekas neturi teisės diskutuoti, kas yra vertinga ir reikalinga, o kas – ne. Pasirinkti visuomet gali tik pats žmogus.
Plačiau skaitykite naujausiame žurnalo „Psichologija Tau“ numeryje.