Šiuolaikinė pozityvioji psichologija atkakliai teigia, kad atsikratyti nevilties ar susikurti laimę nėra tas pats. Tačiau esama ir kitokių nuomonių. Graikų filosofas Epikūras buvo įsitikinęs, kad laimė yra tiesiog skausmo nebuvimas. „Gyvenimas malonus, kai mintys yra laisvos nuo baimių ir patenkinami natūralūs kūno poreikiai“, – teigė jis. Jo manymu, svarbu tai, kad laisvė nuo skausmo sudaryta iš dviejų dalių: kūno sopulių nebuvimo (aponia) ir nesudrumstos sielos, t. y. minčių ramybės (ataraxia).
Savo teoriją Epikūras galėjo patikrinti ir praktiškai. Apie 307 m. pr. Kr. jis Atėnuose įkūrė uždarą bendruomenę, vadinamą „Laimės sodais“ (Kepos), ir mokė žmones gyventi laimingai. Tai tikriausiai buvo pirmoji mums žinoma laimės mokykla. Į ją ateiti galėjo ir moterys bei vergai. Epikūras buvo įsitikinęs, kad reikia praktikuoti dalykus, kurie sukuria laimę, nes jeigu ją turime, turime viską, o jei neturime, darome viską, kad įgytume.
Jis žadėjo laimę visiems, kurie paklus keturiems principams:
1. Nebijoti dievų. Jie užsiėmę savo reikalais, todėl žmonių rūpesčiais nesidomi. Dievai nieko nelemia, todėl bijoti jų nereikia. Tačiau taip pat neverta nieko ir prašyti – juk žmonės viską gali susikurti patys.
2. Nebijoti mirties. Mirtis nėra reikšminga nei gyviesiems, nei mirusiems, nes pirmųjų ji neliečia, o antrųjų jau nebėra.
3. Tai, kas yra gera, gaunama lengvai. Juk nėra sunku pasiekti būseną be skausmo! Epikūras žmogaus norus skirstė į tris kategorijas:
Natūralūs ir būtini. Tai tokie norai, kurie išlaisvina iš skausmo, jei yra įgyvendinami: maistas, vanduo, pastogė, saugumas.
Natūralūs ir nebūtini. Šie norai nesukelia skausmo, jei nėra įgyvendinami. Pavyzdžiui, brangus, skanus maistas. Pasak Epikūro, geriau prie tokių dalykų nepriprasti, nes dėl to padidėja rizika tapti nelaimingam.
Nei natūralūs, nei reikalingi. Tai tokie norai kaip garbės troškimas, turtų ir galios vaikymasis. Jie riboja žmogaus pasitenkinimą savimi ir didina nelaimingumo riziką, nes nenatūralių norų keliamos bėdos daug didenės už suteiktą malonumą.
4. Tai, kas baisu, yra lengvai išvengiama. Bloga yra viskas, kas sukelia skausmą. O Epikūras manė, kad skausmo išvengti lengva, nes visada įmanoma sutelkti dėmesį į priešingus, teigiamus jausmus. Kūnišką diskomfortą gali nustelbti mintys apie patirtus džiaugsmus ar ateityje dar laukiančius malonumus.
Be šių taisyklių, Epikūras turėjo ir keletą papildomų priesakų:
Būtina studijuoti filosofiją. Ji reikalinga ne dėl žinių, o tam, kad suteiktų ramybę mintims ir padėtų atsikratyti baimių.
Labai svarbu įgyti išminties, nes be jos negalime nuspręsi, kuris pasirinkimas suteiks daugiau laimės. Nesėkmės atveju reikia atsižvelgti į tai, kas buvo, bet nepamiršti, jog praeities nebepakeisi.
Kad galėtume gyventi netrikdomi, turime būti saugūs (ypač nuo savo kaimynų). Saugumą suteikia įstatymai, kurių reikia nepažeidinėti ne todėl, kad tai neteisinga, o todėl, kad nereikėtų bijoti, jog tave pagaus. Epikūras manė, kad pasitraukę iš aktyvaus visuomeninio ar politinio gyvenimo taip pat būsime saugesni, o saugiausi esame tada, kai esame apsupti panašiai mąstančių draugų ir gyvename uždarose bendruomenėse.
Visų svarbiausia – draugystė. Epikūrui draugystė atrodė vertinga jau pati savaime. Draugai padeda vienas kitam ir užtikrina saugumą. Tikras draugas nėra priemonė asmeninei laimei susikurti, jis tampa mūsų gyvenimo ir mūsų pačių dalimi. Mes siekiame malonumo ne tik sau, bet ir savo draugams.
Tačiau santuokos atžvilgiu Epikūras buvo skeptiškas. Jis manė, kad tuoktis neverta, nes santuokos problemos būna didesnės už jos teikiamus malonumus.
Ar Epikūrui pavyko? Regis, taip. Studentai retai palikdavo Epikūro sodus, panašių bendruomenių kūrėsi visoje Viduržemio jūros pakrantėje, o pats filosofas, rašydamas paskutinį laišką savo mirties dieną, tvirtino esąs laimingas, nepaisant dizenterijos ir šlapimo susilaikymo keliamų problemų.
Jis buvo teisus, kad malonumų vaikymasis neatneša ilgalaikės laimės, o dėl dalykų, kurių negalime pakeisti, neverta ir jaudintis. Kaip ir gerokai vėliau gyvenęs psichologas A. Maslow, Epikūras akcentavo bazinių poreikių patenkinimo ir saugumo svarbą.
Plačiau skaitykite naujausiame žurnalo „Psichologija Tau“ numeryje.