Psichikos sutrikimų turintiems asmenims skirtoje „The New York Times“ skiltyje savo išgyvenimais dalijasi septyni šizofrenijos kamuojami vyrai ir moterys. Pastarųjų asmenų patirtis apibendrina bei papildomų su šizofrenija ir šizoafektiniu sutrikimu susijusių pastebėjimų pateikia „Patient Voices“ puslapio koordinatorė Karen Barrow.
K.Barrow nurodo, jog šizofrenija bei šizoafektiniu sutrikimu sergantys asmenys dažniausiai kenčia nuo paranoiškų įsitikinimų, nerimo, juos kamuoja įvairaus pobūdžio haliucinacijos.
Tai – nepaprastai rimti ir sudėtingi sutrikimai, paveikiantys asmens gebėjimą skirti iliuzijas nuo tikrovės. Nepaisant to, jog šiandien nestinga medikamentų bei procedūrų, skirtų tokių ligonių kančioms palengvinti, jų efektas tebėra pakankamai ribotas.
32 metų Kalifornijos valstijos Kalifo miesto gyventoja Alita van Hee guodžiasi dėl ligos nesugebėjusi įgyti išsilavinimo, praradusi ilgametį partnerį bei draugus. Moters teigimu, ją nuolat atakuodavo balsai, reikalaujantys nepasitikėti žmonėmis, nebendrauti su draugais, nes jie nesantys tikri draugai.
Pasak jos, tai – lyg televizorius ar radijas galvoje, kurio neįmanoma išjungti, ir kuris kliudo užsiimti bet kokia veikla. Pirmuosius ligos simptomus A. van Hee pajuto besimokydama koledže – merginai tapo sunku sukaupti dėmesį, balsai galvoje, pasak jos, atsirado vėliau.
Pradžioje Alita vengė gydytis medikamentais – taip daryti ją skatino ir balsai, vis dėlto, išbandžiusi alternatyvų gydymą bei nepajutusi pagerėjimo moteris ėmė vartoti antipsichotikus. Neseniai dėl ligos ankstesnio sutuoktinio palikta moteris ištekėjo antrą kartą – šįsyk už likimo draugo, panašios ligos kamuojamo menininko – ir teigia esanti kaip niekad laiminga.
Keturiasdešimtmetis Michaelis Runningwolfas iš Tempės miesto Arizonoje tikina trokštantis pakeisti visuomenėje gajus įsitikinimus, susijusius su šizofrenija sergančiais žmonėmis. Vyriškis sako kartais jaučiantis norą apsivilkti marškinėlius su užrašu „Mes jūsų bijome labiau nei jūs mūsų“.
Anot jo, esama daug šizofrenijos kamuojamų žmonių, kurie daug daro dėl to, jog įsišaknijusi stigma būtų išrauta: jie dirba kiekvieną dieną, daro viską, ką gali. Nepaisant to, jog šizofrenija daro žmogų nepajėgų susidoroti su kai kuriomis užduotimis, tai – dar ne pabaiga, visuomet yra galimybių pasveikti, sako Michaelis.
Pirmuosius ligos simptomus M. Runningwolfas pajuto paauglystėje, tačiau tuo metu vaikinukas buvo įjunkęs į kvaišalus, tad kurį laiką manė, jog psichozės ir haliucinacijos jį kamuoja dėl narkotikų.
2006-aisiais vyriškiui dirbant dėstytoju viename universitetų ligos simptomai netikėtai atsinaujino – jis ėmė įtarinėti esąs persekiojamas ir šnipinėjamas. Netrukus po to, kai medikai diagnozavo Michaeliui šizofreniją, jo žmona pareikalavo skyrybų, pareiškusi, jog neatsisako pagelbėti, tačiau santuokoje negyvens – ir tai buvo tik vienas iš daugelio atvejų, kai vyriškiui teko patirti, kokie nesupratingi aplinkiniai šizofrenijos kamuojamiems žmonėms.
Šiuo metu Michaelis aktyviai veikia kaip savanoris vietos Nacionalinio susivienijimo kovai su psichikos sutrikimais (NAMI) padalinyje, praėjusiais metais atletiškas vyriškis dalyvavo San Diego maratone, tokiu būdu bandydamas surinkti pinigų NAMI projektams. Šiuo metu vienišaujantis Michaelis pokštauja, jog jo gyvenimo partnerė – viltis pakeisti pasaulį.
54-erių Niujorko valstijos Maunt Kisko gyventoja, tapytoja Susana Weinreich pasakoja, jog nors liga apsunkino jos gyvenimą, kai kuriais atžvilgiais ji jaučiasi turinti daugiau nei kiti. Moteris pasakoja ligos dėka atradusi meną, tapusi pajėgi išreikšti save alternatyviais būdais bei atsikračiusi naštos, kurios kitaip nebūtų sugebėjusi atsikratyti.
Šizofrenija Susanai buvo diagnozuota prieš daugiau nei trisdešimt metų, antipsichotikus moteris vartoja nuo 1975-ųjų. Per keletą dešimtmečių keturis kartus psichiatrinėje ligoninėje gulėjusi moteris mano išmokusi savarankiškai susidoroti su liga bei tvirtina tikinti kada nors visiškai pasveiksianti.
Keturiasdešimtmetis Johnas Cadiganas, menininkas iš Kalifornijos, pirmuosius ligos simptomus patyrė studijuodamas universitete: vaikinas staiga ėmė kraupiai bijoti dėstytojų bei bendramokslių, netrukus pateko į ligoninę.
Nors Johnui skubiai imtas taikyti gydymas medikamentais, kurį vyriškis tęsia iki šiol, jį vis dar kamuoja nerimo, persekiojimo, manijos bei paranojos epizodai. Prieš trejus metus J.Cadiganas sėkmingai vedė – jo išrinktąja tapo šizofrenija serganti menininkė iš tos pačios valstijos.
Kaip vieną iš didžiausių sunkumų, su kuriais tenka susidurti kasdieniame gyvenime, J.Cadiganas įvardija kartais užklumpantį nepajėgumą atskirti tikrovę nuo iliuzijų. Pasak vyriškio, tokie psichikos sutrikimai kaip šizofrenija atima galimybę pasikliauti savo protu, didelė dalis sveikų žmonių greičiausiai nė neįsivaizduoja, kaip tai gniuždo, priduria. J.Cadiganas sako daugelį keistų dėl ligos patiriamų išgyvenimų, kuriuos kartais pernelyg sudėtinga papasakoti kitiems žmonėms, atskleidžiantis medžio raižiniuose.
36 metų Evangelikų bažnyčios dvasininkas Woodrow Odomas Lucasas iš Nešvilio, Tenesio valstijos, pirmuosius šizoafektinio sutrikimo simptomus pasakoja pajutęs prieš daugiau nei dešimt metų.
Pradžioje vyriškis teigia tikėjęs, jog balsai jo galvoje bando jį nukreipti teisinga linkme, tačiau pastariesiems tampant vis agresyvesniems ilgainiui suvokęs esąs kamuojamas psichikos sutrikimo. Įtikintas žmonos W.O.Lucasas kreipėsi į medikus, pasak vyriškio, tam, kad suvoktų sergąs ir atrastų vilties pasveikti jam prireikė daugiau nei trejų metų.
Dviejų dukrų tėvas sako tikintis, jog netrukus galės kalbėti apie psichikos sutrikimą būtuoju laiku: religingas vyras pasikliauja dievu ir nepraranda vilties pasveikti.
42-ejų Anna Kolsrud iš Ajova Sičio (Ajovos valstija) pasakoja nuo vaikystės buvusi itin uždara ir drovi, kartais mergaitė atsisakydavo eiti į lauką, baimindamasi mikrobų. 25-erių sulaukusiai moteriai diagnozuota šizofrenija, Annos teigimu, prireikė keleto metų, kol padedamai medikų jai pavyko atrasti veiksmingai ligos simptomus slopinančius medikamentus, kurie neturėtų sunkiai pakeliamo šalutinio poveikio.
Ne visą darbo dieną dirbanti moteris laisvalaikiu rašo – viena jos knygų, pavadinta „Beveik normali“, pasakoja apie vaikystę bei paauglystę kovojant su ryškėjančiomis psichikos sveikatos problemomis. Prieš keletą metų Anna įsigijo šunį, kuris, anot moters, yra puiki pagalba tais momentais, kai pasidaro nepakeliamai sunku ar nesinori kelti kojos iš namų.
Tenesio valstijos Memfio miesto gyventojai 42-ejų Marianai Bacon liga buvo diagnozuota vėlai – prieš tai medikai nustatė keletą klaidingų diagnozių, kurias gydant Marianos būklė tik blogėjo. Pradėta gydyti nuo šizoafektinio sutrikimo Mariana susidūrė su nepageidaujamu šalutiniu medikamentų poveikiu – svorio augimu bei prakaitavimu.
Anot moters, tai vargina, tačiau nepaisydama patiriamų nepatogumų ji bando nenutraukti vaistų vartojimo. Netrukus M. Bacon turėtų įgyti universiteto diplomą – kelerius metus moteris studijavo socialinį darbą ir baigusi tikisi dirbti su psichikos sutrikimų kamuojamais vaikais. Veikli moteris taip pat dirba vietos Savarankiško gyvenimo centre, kur užsiima neįgaliųjų teisių užtikrinimu ir gynimu.