Patyrusiems sunkią vaikystę – nesmurto sau įžadai

Sigita Purytė
Jei vaikystėje buvome mušami, kitaip nepelnytai baudžiami, nemylimi, o gal tiesiog mamos paliekami nemėgstamame darželyje, suaugę galime neadekvačiai reaguoti į daugybę situacijų. Psichologinės konsultacijos „Gyvybės šviesa“ psichologė Daiva Selmistraitienė tikina, kad nors ir negalime pakeisti to, kas vaikystėje nutiko, turime visas teise ir galimybes užgydyti žaizdas ir gyventi laimingą gyvenimą.
D.Selmistraitienė sako, jog nėra nė vieno žmogaus, kuris nėra vaikystėje patyręs skaudžių dalykų.
Daugiau nuotraukų (1)
- Kokius skausmingus atsiminimus atsinešame iš vaikystės?
- Kai kas iš mūsų atsimename, kaip tėvai barė, kritikavo; kai kas – kaip statė į kampą. Kiti buvo ir mušami tėvų, kitaip žeminami. Būna, kad žmonės atsimena grasinimus, kad jei neklausysi, atiduosim tave praeinančiai tetai ar paliksim, atsisakysim. Girtaujančių tėvų vaikai ko gero prisimena, kaip tėvas muša motina, ar atvirkščiai arba kaip grįždamas namo šaltą žiemą nėra tikras, ar įeis į namus – gal tėvai girti miega ir durys užrakintos. Taip pat seksualinis išnaudojimas. Tai yra didelės traumos, besitęsiančios metų metus.
Nėra nė vieno žmogaus, kuris nėra vaikystėje patyręs skaudžių dalykų. Trauma gali būti vien tai, kad mama, gal ir skaudama širdimi, paliko vaiką darželyje. Nemažai žmonių pasakoja, kad bijodavo, kad mama vieną dieną negrįš iš darbo, tiesiog ims ir paliks.
- Ką reikėtų daryti su prisiminimais ir kylančiais jausmais?
- Jei yra prisiminimų apie tai, kad neteisingai buvome nubausti, be pagrindo apkaltinti, palikti, užaugę nešiojamės skausmą širdyje. Yra gerai sugrįžti ir pasikalbėti su tuo žmogumi, kuris įskaudino. „Žinai, vaikystėje buvo taip, taip ir taip. Ir aš iki šiol nešiojuosi skausmą širdyje“. Tokie pasikalbėjimai gali būti labai vaisingi, jie gali atstatyti, atkurti bendrystę, draugystę. Tai gali dar labiau suartinti.
- Būna situacijų, kai vaikystės patirtys nesąmoningai turi įtakos. Kaip pasąmonė „panaudoja“ vaikystėje sukauptą informaciją?
- Pačius ankstyviausius prisiminimus nešiojamės pasąmonėje. Ji – tarsi talpykla visko, kas mums nutinka. Ir jei ankstyva kūdikystė, vaikystė buvo nesaugi, žmogaus smegenys yra pasirengusios pasitikti priešą. Tokiu atveju, su baime ir atsargumu įeiname į kiekvieną situaciją.
Kartais mes kaip vaikai esame linkę besąlygiškai tikėti suaugusiųjų teisumu. Net tose situacijose, kur būdami per maži kažko nesupratom, padarėm kažką netyčia, arba padarėm viską gerai, bet tai buvo nepriimtina suaugusiems ir buvome apibarti ar kitaip nubausti, esame linkę galvoti, kad jei aš būčiau buvusi gera mergaitė ar geras berniukas ir sugebėjęs kažkaip įtikti, patikti, tai man taip nebūtų nutikę, nebūčiau baramas ar mušamas. Padarome išvadą, kad kažkas su manimi blogai. Skausmas, savęs kaltinimas, kad esu nepakankamai tobulas, gali būti labai kankinantis. Kartais žmonės visą gyvenimą nugyvena besinešiodami tą sunkumą – „Esu netinkamas“, „Man kažko trūksta“.
Tai yra gili žaizda ir vienintelio, ko tikrai trūksta ir ko trūko mums esant mažiems, tai supratimo ir meilės. Ir dabar reikia vienintelio – žvelgti su meile į save, kad išgytume.
- Kaip suprasti, kad su mumis vaikystėje buvo neteisingai pasielgta?
- Kartais pačiam vienam labai sudėtinga atrasti skausmo šaknį, klaidingas nuostatas. Gali reikėti ilgų pokalbių su artimiausiais žmonėmis, draugais, o kartais psichologu. Esminis klausimas: kokį klaidingą požiūrį į save ir į situaciją iki šiol nešioju? Galbūt iki šiol sau sakau, kad esu blogas, netinkamas. O juk tai – netiesa. Visi esame tinkami tokie, kokie esame. Net jei padarome klaidų, iš esmės nesame blogi. Bet kokį smurtą, turiu minty ir psichologinį, verta stabdyti. Reikėtų sau pačiam duoti nesmurto įžadus.
- Kaip vertinti žmones, kurie yra mus nuskriaudę? Ar turėtume jiems atleisti?
- Labai retas žmogus, kuris nori būti blogas. Tokių tikrai nepažįstu. Kiekvienas giliai širdyje nori būti vertinamas, mylimas, apie save galvoti kaip apie gerą, tobulą. Kitus dažnai įskaudiname vedini nenoro jaustis įskaudintais, pralaimėjusiais, kvailesniais ar mažiau gudriais negu kiti. Visi norime jaustis stiprūs, protingi, sumanūs, galintys pasirūpinti savimi. Būdų, kaip siekiame tą jausmą išlaikyti, yra įvairių. Tik kai kurie iš jų yra žeminantys, skaudinantys kitą.
- Panašu, kad tai – taip pat patirčių vaikystėje pasekmė. Kokią didelę reikšmę turi pirmųjų gyvenimo metų patirtis!
- Taip. Mūsų sąmonė fiksuoja tam tikrus dalykus to, kas vyksta aplinkoje. Tarkime, per pokalbį koncentruojamės į vienas kito žodžius, ne į tai, kas vyksta lauke ar kitame kambaryje. Ateiname su tam tikra patirtimi, mūsų sąmonė ir pasąmonė atrenka į ką kreipti dėmesį ir į ką ne. Jei vaikystėje nebuvome saugūs, gyvendami bet kokioje aplinkoje saugomės. Sutikę žmogų daugiau kreipiame dėmesio į tai, kurioje vietoje jis gali mus užgauti. Taip kartais nepamatome kitų dalykų. Ir atvirkščiai, jei vaikystė buvo pakankamai saugi, laiminga, tokie žmonės aplinkoje jaučiasi laisvai, saugiai, laimingai, jie daugiau dėmesio kreipia į kitus dalykus, nepastebi trūkumų, šiurkštumų.
- Yra vilties ir tiems, kurie nebuvo laimingi vaikystėje?
- Žinoma. Sąmoningomis pastangomis galime padėti patys sau.
- Ar gali šis procesas tęsti metus, du, dešimt ar daugiau?
- Taip. Ypač, jei stengiamės užmiršti, apie tai negalvoti, arba mums kaip vaikams niekas nepadeda įsivardinti problemos. Kaip vaikai mes liekame vieni su sunkiais jausmais. „Pykstu, kad tėvai skiriasi. Tai taip neteisinga!“ Kai galiu tai įvardinti, priimti, tik tada sunkūs jausmai gali pasitraukti.
Taip pat svarbu nevertinti savo patirties kaip kažkokios ypatingos. Išgyvendami skausmą, galvojame, kad tik aš taip jaučiuosi, o kiti – ne. Jaučiu skausmą, baimę, neviltį. Ir milijonai žmonių jaučia tokius jausmus. Esu kaip kiti. Tai yra didelė vertybė – esame visi šitos Žemės vaikai, mus visus tai vienija.
- Ar galiu, padėjęs sau, imtis spręsti kitų problemas?
- Tam tikra prasme kalbant apie kitus esame bejėgiai – negalime sustabdyti tėvo, kuris geria. Negalime priversti tėvo pakeisti darbo, dėl kurio jis yra nelaimingas. Mums svarbiausia suvokti, kad mes negalime daryti įtakos visam pasauliui. Mano galimybių ribos – pasirūpinti savimi. Kiek vaikas besistengtų įtikti besiskiriantiems tėvas, vaikas yra bejėgis, jei tėvai taip nusprendė. Vaikas gali visą gyvenimą kaltinti save, kad ne viską iki galo padarė. Bet juk tai neteisinga – ne viskas nuo mūsų priklauso. Nesame tokie visagaliai. Kiti žmonės taip pat daro sprendimus, kurie visiškai nepriklauso nuo mūsų valios.
Skausmas ir bejėgiškumo jausmas – tai natūralūs jausmai, kurie tiesiog kyla toje situacijoje. Priimkite tuos jausmus natūraliai. Kai džiaugiamės, neklausiame, kodėl džiaugiamės, bet kai skauda, imame nagrinėti, kodėl taip yra, esame nepatenkinti. O juk tai natūrali reakcija. Verta su tokiais jausmais pabūti. Kartais jie būna labai sunkūs ir juos ištverti, išbūti yra be galo sunku, bet verta.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.